Blog

Kodėl tu nekenti šiuolaikinės architektūros…

Montparnasse bokštas Paryžiuje. Cha Gla Jose nuotr.

O jei ne, tai kodėl turėtum …

Autoriai Brianna Rennix ir Nathan J. Robinson
Iš anglų kalbos vertė Gytis Oržikauskas

Britų autorius Douglas Adams turėjo kai ką pareikšti apie oro uostus sakydamas: „Oro uostai yra bjaurūs. Kai kurie yra labai bjaurūs. Kai kurie pasiekia tokį bjaurumo lygį, kad jam sukurti atrodytų reikėjo ypatingų pastangų.“ Deja, ši tiesa tinka ne tik oro uostams – tą patį galima pasakyti apie didžiąją dalį šiuolaikinės architektūros.

Štai, pavyzdžiui, Montparnasse bokštas Paryžiuje – juodas, blizgantis juodo stiklo paneliais dengtas dangoraižis, temdantis Paryžiaus panoramą, tarsi milžiniškas svyrantis domino kauliukas. Paryžiečiai jo taip nekentė, kad miesto savivaldybė tapo priversta priimti apribojimą, draudžiantį mieste statyti aukštesnius nei 36 m aukštybinius pastatus.

Arba Bostono miesto rotušė. Žemutinis Bostonas yra iš esmės patraukli vieta su senais pastatais ir pakrante ir gražiu viešu sodu. Bet Bostono rotušė yra šlykštus stogą raunantis neperprantamos formos betono rūmas – kaip atliekama nepanaudota dalis, kurią tu visada neišvengiamai randi bandydamas per vargą pats surinkti visą buitinės technikos komplektą.

1960-aisiais vos spėjo nudžiūti pirmas pastato betono liejinys, žmonės pradėjo maldauti, kad tas prakeiktas dalykas būtų nugriautas. Toje pačioje aikštėje dar yra visas papildomas vienodai nemalonių federalinių pastatų kompleksas, suprojektuotas Walter Gropius, kurio prunkšti verčianti pavardė (angliškai grope reiškia graibytis, vertėjo pastaba) neigia visišką jo projektų entuziazmo stoką. John F. Kennedy pastatas, neturintis bruožų ir niūrus iš išorės bei klaidus iš vidaus – yra vieta kur be kitų dalykų persigandę imigrantai laukia sprendimo dėl deportacijos, o traumuoti karo veteranai ateina teikti paraiškų dėl kompensacijų. Toks nesvetingas pastatas siunčia labai aiškią žinią, kuri yra: Vyriausybė nori, kad žemosios klasės atstovai jaustųsi pasimetę, izoliuoti ir išsigandę.

Tiesa tokia, kad šiuolaikinė architektūra daugeliui žmonių sukelia šiurpulius. Tačiau pamėgink tą pasakyti architektams ir jų padėjėjams, ir jie tau išūš ausis, kodėl tavo nuojauta yra klaidinga arba yra kokio nors gėdingo nusistatymo prieš architektūros principus rezultatas. Vienas tipitškas argumentas – šios rakštys akims yra nepaprasti inžinerijos pasiekimai. Galiausiai, „blobizmas“ (apvalainomis gamtinėmis formomis grįsta šiuolaikinė architektūra, vertėjo pastaba), kuris apgailestaudami sakome yra reali šiuolaikinės architektūros srovė – kuriama pasitelkiant sudėtingus kompiuterinius algoritmus!

Tau gali atrodyti, kad minėtoji blobizmo struktūra atrodo kaip kakutis su čiuptuvėliais arba suglamžyta servetėlė, tačiau tik todėl, kad neturi išlavintos architekto akies.

Kitas dalykas, kurio niekada neišgirsi iš projektavimo mokyklų yra tai, kad šiuolaikinė architektūra yra nuoširdi. Ji nesivadovauja praeities formomis ir paskirtimis, nėra skirta apglėbti tave ir tavo kvailus jausmus. Atsibusk, mulki! Tavo vadovas tavęs nekenčia, kaip ir tavo kraugerys nuomotojas, o Vyriausybė yra nusiteikusi sumalti tave į miltus. Tai yra pasaulis, kuriame gyvename! Susitaikyk su tuo! Brutalizmo – blokinės pramoninės betono architektūros srovės – fanai teigia, kad šie pastatai „pasako tiesą į akis“, tarsi tai būtų koks nors pasiteisinimas kodėl jie, geriausiu atveju, atrodo nudėvėti, o blogiausiu atveju – tarsi postapokaliptinio diktatoriaus būstinės.

Būkime sau atviri – užmetus akį į bet kurį per pastaruosius 50 metų suprojektuotą statinį, kiekvienam kyla klausimas – kas ten kažkur giliai mumyse yra taip negerai? Kažkoks nematomas asmuo ar nematoma jėga neperdedant paėmė kiekvieną žavų ir patrauklų daiktą ir pakeitė bjauriu ir nemaloniu. Architektūra, kurią sukūrė šiuolaikinis globalus kapitalizmas, tikriausiai yra vienintelis matomas mūsų sielos iškrypimo vaisius. Aišku, nėra mato asmeniniam skoniui, ir tarp mūsų yra tokių, kurie yra iš esmės linkę mėgti blobizmą ir blokus. Bet apklausos rodo, kad šiuolaikinės architektūros garbintojų yra mažuma: iš visuomenės mėgstamų paminklų tik keli yra sukurti pokariu. (Kai apklausos rezultatai buvo paviešinti, architektai krenkštė, kad jie neatspindi „ekspertinio vertinimo“, bet labiau „žmonių emocijas“ – bet šis skirtumas tik įrodo prieš tai išdėstytą teiginį).

Juk kalbant apie architektūrą – išsiskiriančią iš kitų menų – neužtenka vien gūžtelėti pečiais ir teigti, kad kiekvieno asmeninis skonis skiriasi – kalbant apie visuomeninius pastatus ar viešas erdves, kurios turi išliekamą charakterį ir istorinę prasmę vietos gyventojams, masėms primesti architekto ekscentrišką valią ir priversti juos gyventi likusias dienas erdvėse, kurios jiems atrodo bjaurios, iš tikrųjų yra liūdna ir žiauru.

Grenfell bokštas Londone po gaisro. Mazur/catholicnews.org.uk nuotr

Grenfell bokštas Londone po gaisro. Mazur/catholicnews.org.uk nuotr.

Politika šiuo klausimu, juo labiau yra nukreipta aukštyn kojom. Pavyzdžiui, kaip galima paaiškinti, kodėl po Grenfell bokšto Londone tragedijos (2017 m. daugiaaukštis daugiabutis pastatas, kuriame gyveno daugiausia socialiai pažeidžiami asmenys, visiškai sudegė, nes jo išorės fasadai buvo padengti itin degia apdaila, vertėjo pastaba) labiau konservatyvūs apžvalgininkai ragino statyti patogesnius ir į individualius namus panašius socialinius būstus, tačiau kairiojo sparno publicistai populistine dvasia toliau gynė daugiabučių dangoraižių statybą, nepaisydami tvirtų įrodymų, kad dauguma žmonių nepageidauja gyventi tokiuose objektuose ar greta jų.

Konservatoriai, kurie kritikuoja socialinius būstus. gali turėti užslėptų motyvų, tačiau kodėl tiek daug kairiųjų yra susisaistę ginti nepopuliarias architektūros ir urbanizmo mokyklas yra daugiau nei akivaizdu.

Vis dėlto socialinėje istorijoje būta akimirkų, t. y. meno ir amatų judėjimas XIX a. pabaigos Anglijoje, kuomet gražių daiktų kūrimas buvo traktuojamas kaip idėjų apie teisingesnį ir geresnį pasaulį komplekto dalis. Su tuo susijęs socialinis sumanymas apie visuotinę lygybę turėjo būti tiek sėkmė, tiek sunkumas: šiais beviltiškais laikais savaime suprantama yra didesnių būtinybių nei padaryti pasaulį gražesnį, tačiau atsisakyti pasaulį daryti gražesnį, kai turi galią tą daryti, arba be tikslo sunaikinti kokį gražų dalyką, yra šlykštus visuomenės idealo iškrypimas. Tai be galo tinka architektūrai. Erdvės, kuriomis mes save apsupame, turi galią formuoti mūsų mintis ir emocijas. Žmonės iš visų pusių įkalinti bjaurume yra dažnai nelaimingi nežinodami dėl ko. Jei gyveni bespalvėje vietoje, kurioje nėra šviesos, gamtos, spalvų ir natūralaus santykio su kitais žmonėmis, lengva jausti beviltiškumą, vienišumą ir depresiją. Kyla klausimas: kaip šiuolaikinė architektūra tapo tokia? Ir kaip ją galima pataisyti?

Maždaug 2000 metų viskas, ką žmonės statė, buvo gražu arba bent jau nepastebima. XX amžius tą matyt, nutraukė, ką liudija tai, jog žmonės dažnai keliauja atostogauti į „istorinius“ (t. y. gražius) miestelius, kuriuose yra kaip įmanoma mažiau pokarinės architektūros. Bet kodėl? Kas iš tikrųjų pasikeitė? Kodėl atrodo, jog egzistuoja toks akivaizdus lūžis tarp tūkstančio metų iki Antrojo pasaulinio karo ir pokario? Ir kodėl šis lūžis yra matomas visur?

Pokario architektūrai būdingi keli akivaizdūs stilistiniai pokyčiai. Vienas jų – yra „ornamento“ (kaip dabar paniekinamai tai vadinama) išnykimas. XX a. pradžioje amerikiečių architektas Louis Sullivan sugalvojo žymųjį postulatą „forma seka funkciją“. Nepaisant to, kad paties Sullivano pastatai dažnai buvo gausiai dekoruoti, puošti įmantriais „Art Noveau“ stiliaus metalo dirbiniais ir keltų įkvėptu plytų mūru, „funkciją sekanti forma“ beveik tuoj pat buvo iškreiptai suprasta kaip griežtas utilitarus paprastumas. Po kelerių metų – 1908-aisiais – architektas ir architektūros teoretikas Adolph Loos išleido esė, pavadintą „Ornamentas ir nusikaltimas“, dramatiškai pareikšdamas, kad ornamento nebuvimas yra „dvasinės stiprybės ženklas.“ Šios dvi idėjos greitai tapo architektūros profesijos dogmomis. Dviejų pakraipų – socializmo ir fašizmo – architektų kartos matė ornamentą kaip buržuazinio nuosmukio ženklą ir kultūrinį persisotinimą, pradėdami atmesti kiekvieną apipavidalinimo elementą, laikytiną „tik dekoracija“.

Panieka ornamentui įkvėpė architektų, kurie save laikė visos visuomenės inžinieriais, o ne vien tik gražių smulkmenų kūrėjais, vaizduotę. Tokią mąstyseną geriausiai atspindėjo prancūzų (ir šveicarų, vertėjo pastaba) architektas Le Corbusier, kuris žymiai pavadino privatų namą „mašina gyventi“.

L. Corbusier planavimo ir projektavimo idėjos buvo priimamos už gryną pinigą net tuomet, kai jis pasiūlė savo „Plan Voisin“ urbanistinį projektą, pagal kurį turėjo būti nugriauta visa Paryžiaus dalis į šiaurę nuo Senos, pastatant maždaug tuziną milžiniškų tipinių dangoraižių (ačiū Dievui, niekas į tai nežiūrėjo tiek rimtai, kad būtų leidę jam šį projektą įgyvendinti). L. Corbusier padarė daugiausia iš visų įtikinant architektus, kad jie daugiau nebegali dekoruoti savo kūrinių, platindamas tokius teiginius kaip: „troškimas viską dekoruoti yra klaidingas įkvėpimas ir atstumiantis mažas ištvirkimas“ ir „kuo labiau žmonės išsilavinę, tuo mažiau dekoro jiems reikia“. Jis pasmerkė „įmantrius ir beverčius objektus, kurie kaupia dulkes ant lentynų“ ir „čežantys šilkai, besikraipančios marmuro skulptūrėlės, raudoni kuteliai, bizantietiški arba rytų sidabro kardai… Baikim su tuo!“.

Toks paranojiška antipatija prieš klasikinę estetiką nebuvo doktrina, bet įsakymas: nuo šiol architektūra turi užsiimti tik didelio mastelio struktūrų formomis, ne kvailomis smulkmenomis kaip bažnyčių chimeros ar kaltinis metalas, nepaisant kiek džiaugsmo tokie dalykai suteikia stebėtojams. Tiesiog stulbinama, kaip „ornamento“ atmetimas tapo visuotiniu. Nuo 1930-ųjų pabaigos, kai užgeso „Art Deco“ era, įmantraus dizaino objektai, kurie suteikė savitumo įvairių civilizacijų nuo persų iki majų šimtmečiais statytiems pastatams, pranyko iš architektūros. Tik su keliomis išmintimis, kaip neoklasikinės architektūros įvairaus lygio pasisekimai atgaivinti graikų-romėnų formas, ir postmodernios architektūros erzinančios pastangos jas parodijuoti, jokie modernūs pastatai neturi tokių sudėtingų tapybos, medžio apdailos, metalo ir skulptūros kūrinių, kurie išskyrė gražiausius ankstesnių erų statinius.

Prieš dekoratyvumą nukreiptas bendras susitarimas taip pat sutapo su siekiu, kad XX a. architektūra išreikštų amžiaus „dvasią“. Transcendenciškai „gražios“ architektūros idėja pradėjo atrodyti truputį juokinga pokario pasaulyje, kuriame vyravo chaosas, konfliktai ir izoliacija. Gyvenimas buvo prieštaringas, smurtingas ir nenuspėjamas. Tokiu atveju menas neturi siekti transcendencijos, bet turėtų bandyti atspindėti dažnai bjaurius, brutalius ir sunkius žmonių egzistencijos reiškinius. Pavadinti pastatą „bjauriu“ tuomet nebebuvo įžeidimas, nes bjaurumo supratimas buvo beprasmis. O jeigu ir turėjo prasmę iki tam tikro lygio, tai menas galėjo ir turėjo būti bjaurus, nes gyvenimas yra bjaurus, ir didžiausia meno pareiga yra būti sąžiningu dėl to, kas mes esame, vietoje klaidinančių paguodžiančių pasakaičių.

Ši mintis – kad architektūra turi bandyti būti „sąžininga“ vietoje „gražios“ – yra gerai perteikta liūdnai pagarsėjusiuose dviejų architektų Peter Eisenman ir Christopher Alexander 1982 m. debatuose Harvardo projektavimo mokykloje. P. Eisenman yra gerai žinoma architektūros žvaigždė, kurio projektai yra įkvėpti Jacques Derrida dekonstruktyvizmo filosofijos, ir kurio suprojektuotos formos yra intencionaliai chaotiškos ir erzinančios. P. Eisenman ėmėsi šios pareigos kurti „disharmoniją“ rimtai: vienas jo suprojektuotas individualus gyvenamasis namas buvo taip nutolęs nuo normalaus supratimo, kad jo savininkai parašė ištisą knygą apie sunkumus, kuriuos jie patiria bandydami tokiame name gyventi. Pavyzdžiui, P. Eisenman perskyrė pagrindinį miegamąjį į dvi dalis, kad pora negalėtų kartu miegoti, įstatė nesaugius laiptus be turėklo, ir, iš pat pradžių, atsisakė projektuoti tualetus. Savo žiauriu prieštaravimu pačiai idėjai, kad tikri žmonės gali bandyti gyventi (ir tuštintis, ir turėti lytinius santykius) jo suprojektuotuose namuose, P. Eisenman primena susireikšminusį vokiečių architektą iš Evelyn Waugh knygos „Nuosmukis ir krytis“, kuris susierzina dėl būtinybės projektuoti laiptus tarp skirtingų aukštų – „Kodėl gyviai negali likti vienoje vietoje? Architektūros problema yra viso meno problema: kaip pašalinti žmogaus elementą svarstant formą. Vienintelis idealus pastatas turi būti gamykla, nes ji pastatyta mechanizmams, ne žmogui.“

Ch. Alexander – priešingai – yra viena iš kelių svarbių asmenybių architektūroje, kurios tiki, kad objektyvus grožio standartas yra svarbi profesijos vertybė: jo projektuose, kurie dažnai yra mažo mastelio sodai, mokyklų kiemai ar namai, siekiama šilumos ir patogumo, o juose dažnai pasitelkiamos tradicinės – ką jis vadina „nesenstančiomis“ – projektavimo praktikos. Debatuose Ch. Alexander sudorojo P. Eisenman dėl to, kad šis nori „siaubingų ir keistų“ pastatų, ir apgynė architektūros, kurios prioritetas yra žmogaus jausmai ir emocijos, koncepciją. P. Eisenman, akivaizdžiai nerdamasis iš kailio bandydamas pavaizduoti kone animacinę pretenzingo menininko parodiją, pareiškė, kad pavyzdžiui jam Šartro katedra yra per daug nuobodi, kad ją būtų galima bent kartą aplankyti: „tiesą pasakius“ – jis pareiškė – „aš buvau nuvykęs į Šartrą kelis kartus pavalgyti restorane kitoje gatvės pusėje – gėriau 1934 m. raudoną „Mersault“ vyną, kuris buvo puikus – aš niekada nenuėjau į katedrą. Katedra buvo padaryta en passant. Jei vieną kartą pamatei vieną gotikos katedrą, gali sakyti matei jas visas.“ Ch. Alexander atsakė: „Man tai nesuprantama. Manau, tai labai neatsakinga. Manau, tai nukvaišėjimas. Man gaila to žmogaus. Aš taip pat jaučiuosi nenusakomai piktas, kadangi jis sušika pasaulį.“

1982-ųjų debatai yra tikriausiai agresyviausias viešas ginčas projektavimo istorijoje. Jis taip yra labiausiai apšviečiantis – tiek dėl P. Eisenman nuoširdumo ginant nepatogius pastatus, darančius žmones nelaimingais. „Jei mes suteikiame žmonėms tokį patogumą šiose mažose struktūrose“ – jis pareiškė – „mes galim juos užliuliuoti įteigdami, kad viskas gerai, Jurgi, tačiau taip nėra“ – ir dėl Ch. Alexander pašėlusiai netikslios pranašystės, kad architektai ir visuomenė greitai kiaurai permatys P. Eisenman dekonstruktyvistinį abrą-kadabrą ir vėl iš naujo pamils tradicines formas ir vertybes. Faktiškai, viskas įvyko priešingai: Ch. Alexander veikla nublėso, o P. Eisenman tapo dar populiaresnis, laimėdamas Nacionalinį projektavimo apdovanojimą ir gaudamas prestižinius užsakymus visame pasaulyje.

Bet ar šios dvi architektūros mokyklos – patogioji ir kelianti nerimą – gali taikiai egzistuoti drauge? Juk vis dėlto, P. Eisenman tvirtai teigė, kad pasaulyje yra vietos ir jo „firminei“ monumentaliai, prieštaringai poststruktūralistinei architektūrai ir Ch. Alexander mažo mastelio, rankų darbo tradicinei architektūrai. Vis dėlto, nepaprasta paskutinio šimtmečio architektūroje yra tai, kaip joje dominavo tam tikros tendencijos. Estetinis vienodumas tarp architektų yra nepaprastai griežtas. Šiuolaikinėje architektūroje vengiama naudoti klasikinį kelių simetrijos ašių principą, tyčia atsisakant langus ar kitus raiškos elementus išdėstyti lygiuotai, ir renkamasi naudoti neįprastas geometrines formas vietoje teikiančių pasitenkinimą ir tvarkingų.

Šiuolaikinė architektūra turi keletą griežtų tabu: klasikiniai kupolai ir arkos yra uždrausti. Kolona niekada neturi būti su kaneliūromis, simetriškai įžambūs stogai yra neįmanomi. Pamiršk laternas, smailes, karnizus, arkadas ar bet ką, kas primena nemodernią civilizaciją. Niekas pastatytas šiandien neturi būti supainiotas su pastatytu prieš 100 metų ar anksčiau. Lūžis tarp mūsų eros ir praeities yra absoliutus, ir šitas tiltų sudeginimas turi būti matomas ir pasireikšti dalykuose, kuriuos mes statome. Ir kadangi praeityje dalykai buvo mieli, jie turi, būtinybės vardan, būti bjaurūs dabar.

Daugeliui XX a. socialistų dekoratyvių elementų ir tradicinių formų atsisakymas atrodė kaip natūrali revoliucinės dvasios atmaina – paprastumas, solidarumas ir pasiaukojimas. Bet pokštas socialistams buvo tame, kad, kaip paaiškėjo, minimalizmo banga buvo unikaliai suderinama su apgailėtinu kapitalizmo efektyvumo kultu. Galiausiai, kiekvienas doleris, išleistas įmantrioms baliustradoms ir rožės formos vitražiniams langams turėjo tam tikra prasme atsipirkti. Ir kadangi tokie dalykai beveik visada neatsiperka, jie turėjo dingti. Buvo gera priežastis, kodėl istoriškai sakralinėje architektūroje labiausiai siekta grožio vardan grožio; kuo daugiau laiko yra praleidžiama elegantiškai dekoruojant katedrą, tuo labiau ji tarnauja kaip Dievo šlovės garbinimo priemonė, tuo tarpu kuo daugiau laiko praleidžiama dekoruojant biurų pastatą, mažiau pinigų liks vystytojui. Bet palikime Dievo šlovę nuošalyje – o kaip paprasto žmogaus laimė?

Vienas labiausiai piktinančių šiuolaikinės architektūros aspektų yra sąmoninga panieka demokratijai. Kai žmonės yra apklausiami, savo simpatijas jie atiduoda senesniems pastatams, bet ne pokariniams; tik keli pokario pastatai patenka į labiausiai branginamų vietų sąrašus. Tačiau architektai vengia statyti stiliais, kurie žmonėms atrodo gražūs. Kodėl? Na, P. Eisenman kalbėjo apie tai, kad daugelis architektų atmeta demokratiją, sakydamas, kad architekto rolė nėra duoti žmonėms tai, ko jie nori, bet tai, ko jie turėtų norėti, jei turėtų pakankamai intelekto arba gerą skonį. P. Eiseman teigia pasirenkantis dirbti dešiniojo sparno klientams, nes „liberalus požiūris niekada nepastatė nieko gero“ „dėl jų nuolatinio susirūpinimo viešaisiais procesais ir viešais poreikiais“ (papildomai galima teigti, kad visiškai neatsitiktinai Howard Roark personažas – Ayn Rand knygos „Šaltinis“ (The Fountainhead) protagonistas ir pagrindinis konservatyviosios amerikiečių literatūros herojus, yra architektas, kuris tyčia dinamitu susprogdina socialinių būstų kompleksą, nes kažkas drįso įstatyti nuo jo originalaus projekto besiskiriančius balkonus).

P. Eisenman bando įteigti, kad jeigu mes nusileistume visuotiniam skoniui muzikoje, mes visi klausytumės Mantovani (XX a. italų kilmės anglų kamerinės muzikos dirigentas, vertėjo pastaba) vietoje Bethoveno, ir naudoja tą kaip argumentą teigdamas, kad architektai skonį turėtų „nuleisti iš viršaus“ užuot gynę demokratiškus troškimus. Iš tiesų, visada yra „Thomas Kinkade“ (populiaraus realistinio pastoralinio stiliaus idiliškų siužetų JAV tapytojas, vertėjo pastaba) problema manant, kad menas turėtų būti „demokratiškas“. Jeigu nusileistume visuomenės skoniui vertindami pagal pardavimus, Kinkade būtų pats puikiausias dailininkas pasaulyje. Taylor Swift būtų pati geriausia muzikantė, o transformerių filmų serija būtų geriausi kino kūriniai. Be abejonės, demokratišku vertinimu skonio klausime negalima pasitikėti, nes žmonės dažniausiai mėgsta šlamštą.

Bet architektūra labai skiriasi nuo kitų meno formų: žmonės, kurie nekenčia Bethoveno nėra įpareigoti jo klausytis nuo 9.00 iki 17.00 val. kiekvieną darbo dieną, o žmonės, kurie nekenčia transformerių filmų serijos nėra įpareigoti jų žiūrėti kiekvieną vakarą prieš miegą. Negali pabėgti nuo supančios fizinės aplinkos, kurioje gyvename ir dirbame; kai kalbame apie architektūrą, žmonėms yra neįmanoma išvengti dalykų, kurių jie nekenčia, ir ieškoti dalykų, kuriuos jie mėgsta. Taip pat tiesa, kad intelektualai yra linkę greitai „nurašyti“ visuomenę kaip kvailius, kurie nesugeba spręsti už save. Yra aibė pavyzdžių, kuomet kai kas nors puikaus įvyksta, visuomenė puikiai sugeba tą reiškinį atpažinti. Šekspyro pjesės, pavyzdžiui, visuomet buvo neįtikėtinai populiarios, nepaisant to, kad jos yra sudėtingos intelektualinės literatūros pavyzdžiai – bet veikiantys daugybe lygmenų. Jos parašytos suprantamai, tam kad būtų plačiai mėgiamos ir vertinamos, tačiau yra pakankamai gilios, kad suteiktų peno reflektuoti ir analizuoti ištisus šimtmečius. Lygiai taip pat dauguma linkusi mėgti, pavyzdžiui, gotikos katedras ir persų mečetes, kurios yra kvapą gniaužiančiai įmantrūs ir sudėtingi meno kūriniai.

Kairysis politinis sparnas ypatingai turėtų noriai priimti tiek demokratiškos, tiek rafinuotos architektūros idėją. Daugelis blogos šiuolaikinės architektūros pavyzdžių atspindi kairiųjų pažiūrų blogąsias puses: slogią Sovietų Sąjungą ir antihumanišką idėją apie grandiozinę naują socialinę tvarką. Jie iliustruoja tą, ką James Scott (James C. Scott – JAV antropologas ir politologas, vertėjo pastaba) vadina „aukštuoju modernizmu“, iškreiptomis pastangomis „racionalizuoti“ žmones užuot priėmus juos tokius, kokie jie yra, ir statant tokias vietas, kurios jiems tinka ir patinka. Gerosios kairiosios pažiūros, kita vertus, operuoja modeliu „iš apačios į viršų“ vietoje „iš viršaus į apačią“. Tai padeda žmonėms patiems kurti savo vietas, vietoje monolitinių struktūrų, į kurias jie yra patalpinami savo pačių labui. Žmonių kuriamos vietos būna labiau panašios į kaimą negu į blokinį bokštą – jos yra decentralizuotos ir demonstruojančios stiprų ryšį tarp vietos kūrėjų ir vietos gyventojų.

Šiuo metu yra be galo retai atsižvelgiama į žmonių, kurie realiai turi naudotis pastatais, poreikius ir norus. Architektūros mokyklos iš tiesų nemoko studentų apie amatą ar apie emociją; daugelis kursų yra iš esmės grįsti matematika, skirti inžinerijai ir formos teorijai vietoje tradicinių pastatų raiškos suvokimo ar supratimo, ko žmonės tikisi iš savo pastatų. Nebent jie yra superturtingi klientai, pastatų naudotojai retai turi įtakos pastatų projektavimo procesui. Studentai negauna progos pasisakyti, kokios mokyklos jie pageidauja, biurų darbuotojai negauna progos pasisakyti, ar jie rinktųsi dirbti stiklo bokšte ar žaliose erdvėse pastatytose medinėse pagodose su „wi-fi“.

Daug kas kyla iš paties projektavimo proceso. Ne taip, kaip dailiųjų menų amžiuje, šiandien egzistuoja stipri atskirtis tarp projektavimo ir statybos proceso. Frank Gehry savo kūrinius projektuoja CAD programine įranga, tada kažkas kitas turi juos realiai įgyvendinti. Bet ši takoskyra reiškia, kad architektūra tampa kažkuo primetamu žmonėms. Joje negalima dalyvauti ir ji nėra adaptyvi išpildant žmonių poreikius. Ji yra iš anksto paruošta, surenkama ne toje vietoje ir tada numetama jos nepageidaujantiems gyventojams. Mes nesame gimę gyventi moderniuose pastatuose – jie sukurti žmonėms, kurie nesituština. Gera architektūra yra geriau sukurta, kai žmonių gyvenimas daro jai įtaką, tačiau kiekvienas šiuolaikinėje statyboje gali jaustis tarsi teršiantis šią erdvę savo kvapu ir nešvarumu. Tiesą pasakius, kasdienė gera architektūra net neturėtų būti koncentruota į pastatą, bet į žmones. Iš tiesų pastatas netūrėtų rastis kaip kažkoks viešas paminklas ar centrinis elementas, jis neturėtų viso dėmesio sutelkti į save.

Frank Gehry suprojektavo ekstravagantiškus namus Žemutinėje 9-ojoje apygardoje Niū Orleane. Kevin Scott nuotr.

Frank Gehry suprojektavo ekstravagantiškus namus Žemutinėje 9-ojoje apygardoje Niū Orleane. Kevin Scott nuotr.

Frank Gehry yra ekstravagantiškas šios taisyklės pažeidėjas: kai jis nusprendė projektuoti namus Žemutinėje 9-ojoje apygardoje Niū Orleane po Katrinos uragano, jis sukūrė nesiderinančių super-šiuolaikiškų namų krūvą, kuri „nupūtė“ regiono tradicinę kaimiško stiliaus architektūrą. Vietoje to, kad būtų susirūpinęs kaip suteikti žmonėms patogius, supančiai aplinkai tinkančius ir jų prioritetus atitinkančius namus, F. Gehry suprojektavo ekstravagantiškus namus, kurie iš pagrindų buvo koncentruoti į juos pačius, o ne į miesto gyventojus, kurie taip rūpėjo architektui. Geri pastatai nepastebimai įsilieja į aplinką, F. Gehry pastatai rėkia kaip gamyklos švilpukas. Labai panašiai, kai Peter Cook ir Colin Fournier Kunsthaus pastatas Austrijoje yra patalpinamas seno kaimelio viduryje, visas kaimelio audinys yra sutrikdytas. Kunsthaus pastatas (tipiškas blobizmo pavyzdys) negali taikiai sugyventi su daiktais, kurie jį supa, nes tiesiog neįmanoma nustoti į jį žiūrėti. Kaip nuogalius, išbėgęs per futbolo rungtynes, pastatas demonstruoja save su tokiu vulgariu begėdiškumu, kad jokia valios jėga negali atlupti mūsų akių nuo jo.

„Estetinės darnos“ principo atsisakymas rimtai žaloja istorinius miestovaizdžius. Tikėjimas, kad pastatų raiška turi „atitikti jų statymo laikotarpį“ vietoje „pastatai turi atrodyti kaip vietoje stovintys pastatai“ veda į mišrainę, su visa „nauda“, kuri kyla iš savito ir tvarkingo vietos stiliaus sunaikinimo keliais pastatais, kurie pakerta visą darną. Tai iš dalies yra laisvos rinkos projektavimo ir vystymo rezultatas, kuris paaukoja bet kokią galimybę dar kartą sukurti vietą kaime ar miestą, turinčius įspūdingą stilistinę vienovę. Pasipiktinimas (tiek iš progresyvių, tiek kapitalistinių individų pusės) „prievartinės vienovės“ idėja veda iki bet kokios bendruomeninės estetinės tradicijos atsisakymo, kai kiekvienas pastatas vienodai dera tiek Panamos mieste, Dubajuje, Niujorke ar Šanchajuje. Nes sprendimai ką statyti yra paliekami individualiam valdos savininkui, o turtingi žmonės turi siaubingą skonį ir paprasčiausiai teikia prioritetą viskam, kad yra milžiniška ir impozantiška, – taip visos galimybės sukurti kitą miestą su Venecijos ar Briugės savitumu yra galutinai ištrinamos.

Seniai socialistai mėgo daryti gražius dalykus – William Morris (anglų tekstilės dizaineris, poetas, novelistas ir vertėjas, vertėjo pastaba), John Ruskin (anglų meno kritikas ir rėmėjas, akvarelininkas ir piešėjas, vertėjo pastaba) ir Oscar Wilde darbai yra pripildyti tiek klasikinės estetikos, tiek maldavimais išvaduoti žmones iš ekonominio nepritekliaus gniaužtų. Kertinė kairiojo politinio judėjimo idėja yra ta, kad žmonės būtų laisvi klestėti tiek kūnu, tiek protu, ir jie turėtų galią tą daryti materialiai, dvasiškai, intelektualiai ir kūrybiškai. Amatai ir ornamentas priklauso ne buržuazijai, bet demokratijai – menininkų visuomenė yra žmonių, gaunančių progą maksimaliai išvystyti savo kūrybingumą, visuomenė, tuo tarpu žmonių, būnančių L. Corbusier stiliaus steriliuose dangoraižiuose, visuomenė yra redukuota iki kruopelyčių, iš kurių pavogtas individualumas ir gebėjimas pasaulį padaryti savu.

Kaip, tada, galime pataisyti architektūrą? Ko reikia geriau atrodančiam pasauliui? Jei viskas yra bjauru, kaip mes galime tą pataisyti? Atsikirsti visiems be galo klaidinantiems teoretiniams šiuolaikinės raiškos pateisinimams yra milžiniškas darbas. Bet keli principai gali pasirodyti naudingi.

Pokario architektūrą charakterizuoja baimė ir tabu. Architektai yra persigandę sukurti koloną su kaneliūromis, kadangi tiki, jog jų kolegos manys, kad jie yra kvaili, nostalgiški ir neišprusę. Dėl to jie tiekia statinius, kurie yra neįvertintini ir kiek įmanoma iracionalūs – kad žmonės manytų juos esant gudrius. Bet jiems nereikia bijoti! Jų draugai architektai gali manyti, kad jie yra kvailiai, jei jie įstatys dekoruotą arką. Bet mes taip nemanysime.

1. GROŽIO BAIMĖ. Egzistuoja klaidingas supratimas, kad grožis yra „subjektyvus“, dėl to jis apskirtai neegzistuoja, arba apie jį negalima diskutuoti. Tai klaidinga: tai, kad žmonės nesutaria dėl kažko, nereiškia, kad ta tema negalima diskutuoti, taip kaip ir neegzistuoja „objektyviai geriausias filmas“, tačiau tai nesustabdo mūsų nuo diskusijos, kurie filmai yra geriausi. Net jei grožis yra subjektyvus, mes vis tiek galime diskutuoti apie jį, lygiai taip pat kaip mes vis dar galime diskutuoti moralę, nepaisydami to, kad žmonių vertybės skiriasi.

Egzistuoja paplitęs supratimas, kurį stiprina konservatyvūs klasicistai, kad sąvoka „grožis“ tėra eufemizmas Europos imperializmo menui. Dabar diskredituotas kairiųjų pažiūrų rašytojas Sam Kriss, kuris juokingai ir neteisingai ginčijosi, kad brutalizmo architektės iš Londono Alexandra Road pastatai yra gražesni už Šv. Pauliaus katedrą, rašo, jog: „sentimentalūs tradicionalistai daug šneka apie grožį, bet jeigu grožis reiškia proporcijas, taisyklingumą ir harmoniją, tai modernizmas tą daro labai gerai. Bet žinoma, kalbėdami apie grožį jie ne tą turi omenyje tautos gyvybingumą ir klestėjimą (imperializmo laikais)“. Grožis negali paprasčiausiai reikšti paprastumo ar proporcijų, nes daugelis daiktų yra paprasti ir proporcingi, tačiau jie nėra gražūs.

Grožio suvokimas taip pat negali būti nacionalistinis, nes senovinės mečetės ir šventyklos taip pat įtrauktos tarp gražiausių statinių. Kuomet kalbame apie architektūros grožį, mes kalbame apie kategoriją, kuri buvo paplitusi po civilizacijas ir jungianti indus, majus ir ispanus. Žmonės jaučiasi nepatogiai vartodami grožio sąvoką, nes galvoja, kad jis subjektyvus. Bet mes negalime šios sąvokos visai atsikratyti – egzistuoja vietos, kurios mums gražios ir ne, ir yra svarbu kalbėtis apie tai, jeigu norime nustoti gaminti vietas, kurios mums neatrodo gražios. Be žodyno, skirto kalbėti apie grožį, išvystymo mes toliau maišysime įspūdingą su patraukliu, ir kursime erdves, kurios yra išskirtinės inžineriniu požiūriu, tačiau negyvos ir diskomfortiškos.

2. ORNAMENTO BAIMĖ. Ornamentas nėra pataikavimas, tai svarbi statybos praktikos dalis. Tiesą pasakius, sąvoka „ornamentas“ iš tikrųjų reiškia mikroskopinį dėmesį estetiniam patyrimui. Tai maži dalykai, o maži dalykai yra svarbūs. Idėja apie dekorą kaip dekandanso išraišką yra absurdiška monumentalios raiškos projektų amžiuje. Kiek išteklių buvo išnaudota stengiantis naujausią Frank Gehry pretenziją priversti išsilaikyti vietoje palyginus su tuo, kiek jų reikėtų norint instaliuoti akmentašio dirbinius į kur kas paprastesnį statinį? Kai mes paaukojame dekoro galimybę mes prarandame nepaprastus estetinius įrankius ir atsisakome neįtikėtino vizualinio patyrimo. Alergija ornamentui pasmerkia žmoniją amžinai nuobodybei, kai nėra į ką įdomaus žiūrėti ir niekas nebus pastebėta pastate žiūrint antrą kartą, jei mes jį jau esame kartą matę.

3. TRADICIJOS BAIMĖ. Sukurti teoriją, kuri uždraudė galimybę kada nors naudoti tradicinius stilius, buvo stebėtinai gudru ir nerūpestinga. Tradicija yra svarbi, o savasties nutraukimas yra betikslis ir savižudiškas. Mes paveldėjome visą galimybių paletę iš prieš tai buvusių kultūrų, ir išmesti ją yra nedėkinga ir nereikalinga. Atmintis ir tęstinumas nėra tiesiog nostalgija. Be abejonės, tradicija užsitarnavo blogą reputaciją vien dėl to, kad „neotradicinė“ architektūra yra tokia bloga ir panaši į Disneilendą. Atkūrimai ir pastišas nėra sprendimo būdas, ir lėkšta konservatorių meilė viskam, kas yra graikų, romėnų ar iš karalienės Viktorijos eros yra klaida. Esmė yra ne neapgalvotai mylėti senus daiktus – tai atveda į „Santos Barbaros“ stilių (angliškame tekste vartojama sąvoka „McMansions“, kuri reiškia neskoningą istorinės architektūros imitaciją, vertėjo pastaba). Vietoje tiesioginio tradicinės architektūros išvaizdos kūrimo labiau reikėtų stengtis atkurti jausmą, kurį tie seni pastatai suteikia stebėtojui. Nestatykim plastikinės Venecijos versijos. Statykime miestą su kanalais, pėsčiųjų tiltais ir ornamentuotais pastelinės spalvos namais, kabančiais virš vandens – tai suteiks miestui jo ypatingą identitetą. „Santos Barbaros“ stiliaus individualių namų kūrėjai paviršutiniškai primena žmonėms apie gražius daiktus, vietoje to, kad atliktų tikrą darbą išsiaiškinant, kas padaro kažką gražų. Bet tradicija yra lemiama, seni daiktai dažniausiai buvo geresni daiktai, ir jeigu mes tą apleisim – pasmerksim save kurti vieną beprasmę formą po kitos.

4. SIMETRIJOS BAIMĖ. Nedarnos tendencija turi baigtis. Simetrija yra miela. Kelios persidengiančios simetrijos ašys gali būti nuostabios. Pastatas neprivalo būti nulinkęs į šoną. Tu gali sulygiuoti langus. Viskas gerai. Pastatas atrodys geriau. Nesijaudink. Mes nieko nesakysim tavo profesoriui.

5. BAIMĖ ATRODYTI KVAILAI. Žmonės, kurie garsiausiai reiškia panieką tradicinei architektūrai, yra labiausiai susirūpinę įtikinti kitus savo intelektualiniu rimtumu. Projektuoti guodžiančią, pamaloninančią ir, taip, nostalgišką erdvę paprasčiausiai nėra pakankamai gudru. Žmonės bijo pasakyti, kad jie „nepagauna kampo“ matydami pastatą arba galvoja, kad jis bjaurus. Skamba vaikiškai pasakyti, kad norėtum pastelinės spalvos, ar kad nori, jog abi pusės būtų vienodos, ar nori, kad pastatas neatrodytų taip, tarsi jis tavęs nekenčia. Bet turėtų būti leistina pasakyti tokius dalykus. Pastatai neturėtų nemėgti tavęs. Tai jie tikriausiai neturėtų keistai atrodyti, o jų raiška – graužti akių. Jie turėtų atrodyti guodžiantys ir patrauklūs, nes mes juose gyvename.

IR PAPRASTUMAS, IR SUDĖTINGUMAS

Vienas iš elementų, darančių vietą tikrai gražią, yra atsargus sudėtingumo ir paprastumo balansas. Šiuolaikinė architektūra nuolatos siekia paprastumo ir pamiršta sudėtingumą, arba kompensuoja savo išvaizdos paprastumą techninio proceso, reikalingo pastatyti tokį pastatą, sudėtingumu. Bet seni pastatai, kurie suteikia mums malonumo, nuolatos yra paprasti dideliame mastelyje, tačiau sudėtingi mikroskopiniame mastelyje.

Pavyzdžiui, Naujojo Orleano Prancūzų kvartalo pastatai iš tiesų nėra įmantrūs. Daugelis jų yra paprastos stačiakampio struktūros surikiuoti į vieną liniją palei gatvę. Bet jiems suteiktos malonios spalvos, jie dekoruoti spalvingomis langinėmis ir įmantriais kaltos geležies pasažais, dekoruoti gėlėmis ir tropiniais augalais. Ir būtent šie sudėtingi elementai vietai suteikia gyvybės. Harmoninga pusiausvyra tarp paprastumo ir sudėtingumo, gėlių suderinimas su dažytomis sienomis daro vietą malonią pasivaikščioti.

Gyvi augalai iš tiesų yra vienas iš svarbiausių architektūros elementų. Viena iš svarbiausių pokario architektūros problemų yra absoliuti jos atskirtis nuo gamtos. Ji mums pristato aklinas sienas ir atviras erdves su niekuo apžvelgti arba kokiu nors krūmu. Bendrai pasakius, kuo daugiau gyvų augalų yra vietoje, tuo patrauklesnė ji yra, ir kuo mažiau gamtos yra, tuo bjauresnė erdvė. Taip yra todėl, kad gamta geriau sugeba projektuoti dalykus nei mes. Tiesa pasakius, net brutalizmo statiniai beveik atrodytų gyvenami, jeigu juos visiškai – kiekvieną betono colį – apželdintum augalais. Kiekvienas pastatas turėtų atrodyti kaip kabantys Babilono sodai. Mums reikia augalų ir vandens, kad būtume laimingi. Viena iš priežasčių, kodėl daugiaaukščiai blokuoti namai yra tokie klastingi, yra tai, kad jie iš žmonių atima prieigą prie sodų. Sodai turėtų būti nepastebimai integruoti visur – ne be tikslo pats baisiausias likimas, kurį Dievas galėjo skirti žmonijai, buvo išvyti iš Rojaus sodo.

JAUSMAI SVARBIAU UŽ FORMAS

Apskritai egzistuoja per didelis noras architektūroje perteikti idėjas. Architektai yra apnikti idėjų, kurias jie įkūnija savo pastatuose. Bet daugelis žmonių, kurie naudoja pastatą, nesupranta bet kokios abstrakčios teoretinės idėjos, kurią architektas stengėsi perteikti. Daug svarbesni už „idėjas“, yra jausmai, kuriuos pastatas sukelia, ir tai, ką žmonės patiria juose – būtent tam turi būti suteiktas prioritetas. Panašiai „forma“ yra tai, į ką per daug orientuojamasi – architektai labiau rūpinasi pastato forma negu tuo, ar gyventojams yra patogu.

Pavyzdžiui, blobizme architektas preciziškai suprojektuoja tobulą gniužuliuką naudodamas įmantrų skaitmeninį projektavimą ir inžinerinius įrankius, nesustodamas susimąstyti, ar žmonėms iš tiesų patinka blobizmas. „Zaha Hadid Architects“ projektavimo biuro interneto svetainėje giriamasi, kad naujo projekto pastatai yra „ikoniški tiek masteliu, tiek ambicija… kuria unikalų pasuktą susivejantį siluetą kuris praduria horizonto liniją.“ Bet gi architektai neturėtų kurti „ikoniškų masteliu“ ar „horizonto liniją praduriančių“ daiktų. Tai būtent tas klaidingas dalykas, kuriuo reikėtų rūpintis – šis teiginys rodo, kad architektas paprasčiausiai trokšta dėmesio, užuot siekęs tobulo grožio ir patogumo. Tu neturėtum ko nors pradurti! Tu turėtum pridėti dar vieną delikačią ir tobulą natą į miesto panoramos tobulą simfoniją. Daugelis teorinių pateisinimų tokioms formos yra kiaurai permatomos nesąmonės. Paklausykite, ką Frank Gehry paaiškino dėl to, kad jis nenori „daryti“ dekoracijų ar „istorinių reikalų“ ir vietoje to, buvo įkvėptas žuvies formos:

„Aš ieškojau būdo spręsti žmogiškąsias dekoro savybes nenaudodamas paties dekoro. Aš supykau – visas tas istorinis dalykas, pastišas. Aš sau pasakiau – jeigu reikia žengti atgal, tai kodėl negrįžti 300 milijonų metų prieš žmogaus egzistavimą, žuvies link? Ir čia, man atrodo, aš pradėjau savo žuvies parodiją, ir aš pradėjau piešti tuos prakeiktus daiktus, ir suvokiau, kad jie perteikia architektūrinį judėjimą patys nejudėdami. Aš nenoriu žmonėms sudaryti įspūdžio, kad tai buvo sudėtingos intelektualinės pastangos. Daugelis architektų vengia dvigubo kreivumo paviršių, kaip ir aš, nes mes neturime „žodyno“ juos transformuoti į perspektyvų ir ekonomišką pastatą. Manau, žuvies studija man kaip ir leido sukurti asmeninę kalbą.“

Jei šis pasisakymas rastųsi iš paprasto žmogaus lūpų, laikytume jį bepročio šnekomis. Bet Gehry yra architektų mėgstamiausias architektas, taigi jis gali sausas išlipti iš balos prisipažindamas, kad jis tiesiog paišinėjo žuvis, ir žmonės galvos, kad tai yra labai gilu.

Frank Gehry suprojektavo Volto Disnėjaus koncertų salę Los Andžele. Gehry Partners, LLP nuotr.

Frank Gehry suprojektavo Volto Disnėjaus koncertų salę Los Andžele. Gehry Partners, LLP nuotr.

DARNOS POREIKIS

Frank Gehry suprojektuotas Guggenheimo muziejus yra įspūdingas pastatas. Nelaimei, jis neturi jokio ryšio su supančia aplinka, jis gali būti pastatytas bet kur. Frank Lloyd Wright suprojektuotas „Krioklio namas“, kitas vertus, buvo suprojektuotas derėti su savo sklypu. Estetinė darna yra labai svarbi; vietos pajauta priklauso nuo kiekvieno drauge veikiančio vietos elemento. Beacon Hill rajonas Bostone yra gražus, nes turi daugybę skirtingų elementų, tačiau jie visi estetiškai suvienodinti. Tour Montparnasse dangoraižis Paryžiuje yra baisus, kadangi jis neįsilieja į aplinkinių pastatų kontekstą ir pritraukia dėmesį sau. Kapitalizmas ryja kultūrą ir gamina šlykščias vietas. Pinigai neturi skonio.

DEMOKRATINĖS VERTYBĖS

Mes galime matyti Peter Eisenman antidemokratinės filosofijos vaisius vietose, kurias jis stato. Buvęs Cooper Union (privatus menų ir mokslų institutas Niujorke, vertėjo pastaba) studentas atsimena matęs Eisenman projektą šios mokyklos bendrabučiui ir galvojęs „Aš nenorėčiau čia gyventi“, nes Eisenman panaudojo keistu kampu pasvertas sienas, kurios daro baldų pastatymą kambaryje praktiškai neįmanomu, ir palei grindis įstatytus langus, kad kiekvieno keliai galėtų pažiūrėti į lauką (spausdintoje straipsnio versijoje palikta klaida – iš tikrųjų, Eisenman projektas buvo tik vienas iš pateiktų architektūros konkursui). Žmogus, manantis, kad žino, ko žmonės turėtų norėti, dažniausiai nežino nieko apskritai. Vietos turėtų būti mėgiamos, jos turėtų leisti žmonėms jaustis patogiai. Architektai turėtų išsiaiškinti, kuriuos pastatus žmonės mėgsta labiausiai (užuomina: dažniausiai senuosius), ir turėtų duoti žmonėms pastatus, kurie suteikia tokį patį pasitenkinimo jausmą. Brutalizmas prieštarauja demokratijai: jis reiškia kažko, ko žmonės nemėgsta, primetimą vien dėl siauros ir savavališkos formalistinės konceptualios užmačios. Nusileidimas populiariam skoniui neturi reikšti Las Vegaso architektūros, jis gali reikšti įmantrias katedras ir sodus su fontanais.

PABAIGA DANGORAIŽIAMS

Kiekvienam turėtų būti akivaizdu, kad dangoraižių reikia atsisakyti. Galų gale, jie įkūnija beveik kiekvieną blogą tendenciją šiuolaikinėje architektūroje: jie nėra gamtos dalis, jie monolitiniai, jie nuobodūs, jie neturi sudėtingumo, jie nedemokratiški. Be to, yra gausybė laisvos erdvės plėstis horizontaliai; vienintelės priežastys plėstis vertikaliai yra falizmas ir Froidas. Architektas Leonas Krijė (Leon Krier) pasiūlė, kad nereikėtų riboti pastatų aukščio, tačiau visi pastatai privalėtų turėti ne daugiau nei keturis aukštus (taigi, smailės ir varpinės gali būti kokio tik pageidauji aukščio). Tai skamba kaip visiškai protinga idėja.

Bet turime padaryti daugiau nei atsisakyti dangoraižių – mes turime kurti pasaulį, kuriame visi iki vieno daiktai yra gražūs. Jei tai skamba neįmanomai, tai netiesa – tūkstančiais metų kiekvienas žmogaus padarytas daiktas buvo gražus. Tai paprasčiausias įgūdžių atgavimo klausimas. Mes turime savęs paklausti: kodėl yra taip, kad mes negalime pastatyti dar vienos Prahos ar Florencijos? Kodėl mes negalime statyti kažko kaip senovinės mečetės Persijoje ar šventyklos Indijoje? Na, nėra jokios priežasties, kodėl negalėtume. Niekas mūsų nestabdo, išskyrus mūsų pačių idėjų įkalinimas ir baisinga ekonominė sistema. Mes turime prasiveržti iš savo kalėjimo ir sunaikinti ekonominę sistemą.

Egzistuoja lengvas testas nustatyti, ar pastatas gražus, ar ne. Paklausk savęs: jei pastatas galėtų kalbėti, ar jis skambėtų kaip rubaiyat (persų poezijos žanras, kuomet eilėraščius sudaro tik keturios eilutės, vertėjo pastaba) arba Šekspyro darbai, ar jis skambėtų kaip garsas kliurkt. Maždaug šimtą metų mes esame įstrigę kliurkų amžiuje. Atėjo laikas išmokti vėl kalbėti.


Straipsnis „Why You Hate Contemporary Architecture“ 2017 m. buvo išspausdintas JAV žurnale „Current Affairs“. Straipsnį parašė Nathan J. Robinson, architektūros kritikos ir teorinių darbų redaktorius, drauge su Brianna Rennix.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.