Blog

Kodėl stringa kultūros paveldo institucijų dialogas?

paveldosauga
Vilniaus senamiestis. pixabay.com nuotr.

Paveldosaugininkai dažnai tapatinami su baudžiamosios institucijos atstovais. Bent jau kylančiuose ginčuose su nekilnojamojo turto plėtotojais. Bent jau taip buvo prieš keletą metų. Ar pasikeitusi dabar situacija, ar projektų plėtotojai nebesiskundžia bekompromisiu saugojimu? Panašu, kad čia situacija pasikeitusi. Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su Kultūros paveldo departamentu, įgyvendinami projektai bendradarbiaujant paveldosaugininkams su plėtotojais, naujam gyvenimui prikeliami istoriniai objektai. Tačiau viešojoje erdvėje iškilo nesutarimų tarp pačių paveldu rūpintis turinčių institucijų. Ar nesuderinamos pozicijos, ar užgautos kieno nors ambicijos? Visuomenei, kuriai rūpi paveldas, dėl to turėtų būti neramu – ar tikrai nenutiks taip, kad svarbūs klausimai dėl to nebus sprendžiami? „Statybos ir architektūros“ nuomonių rubrika šįkart apie tai.

forumas / 1
Mindaugas Statulevičius.Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius

Mindaugas Statulevičius.
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius

Nė viena situacija savaime dažniausiai nesusiklosto, o jeigu ji būna prasta – nepasitaiso. Tam reikia iniciatyvų. Iš tiesų anksčiau nekilnojamojo turto plėtotojų santykiai su paveldosaugininkais buvo įtempti. Verslininkai tiesiog vengdavo projektų, kuriuos reikėdavo derinti su paveldosaugininkais. Vyravo nuomonė, kad tokie projektai pasmerkti žlugti net nepradėti.

Dabar situacija kiek pasikeitusi. Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija su Kultūros paveldo departamentu (KPD) prieš trejetą metų pradėjo bendradarbiavimo projektą. Juo siekiame keisti kontroliavimo funkciją į konsultavimo. Visoje Lietuvoje, daugiausia didmiesčiuose, vyko aktyvus darbas, glaudžiai bendravome su KPD skyriais, aiškinomės, dėl ko kyla konfliktų su nekilnojamojo turto plėtotojais. Pasitaikydavo atvejų, kai jau suderinti su institucijomis projektai būdavo stabdomi dėl neva visuomenės intereso gynimo, o verslininkai patirdavo didelių nuostolių. Todėl buvo svarbu išsiaiškinti, kodėl susidaro tokios situacijos, kaip jų galima išvengti, kada plėtotojus reikia įspėti apie vertingąsias ypatybes, kaip jas išsaugoti, kaip turi būti plėtojami projektai ir ar iš viso gali būti plėtojami. Mums buvo svarbios išankstinės konsultacijos, o ne staigus nurodymas, kad negalima nieko daryti.

Nuo bendradarbiavimo sutarties pasirašymo pradžios turėjome nemažai įvairių renginių, įvyko daug konsultacijų. Turime autentiškumo vertinimo projektą, kuris leidžia atsakingiems verslininkams lengviau priimti su paveldosauga susijusią atsakomybę.

Kodėl tai tapo aktualu pastaruoju metu? Akivaizdu, kad labai daug plėtojamų projektų didmiesčiuose pastaruoju metu traukiasi į centrines miestų dalis, į senamiesčius. Natūralu, kad čia daugiau interesų, daugiau kaimynų, daugiau institucijų, su kuriomis reikia derinti projektus. Dėl to kažkas turi padėti įvertinti, ar verta pradėti projektą senamiestyje, kiek laiko gali trukti derinimai su institucijomis, kokie reikalavimai.

Centrinėse miestų dalyse, ypač senamiesčių zonose, institucijų požiūris į planuojamus projektus kartais nesutampa, o kartais valdžios institucijos viena kitą paduoda į teismą dėl tam tikrų situacijų, kaip, pavyzdžiui, yra nutikę Neringoje. Dėl to bet kokių projektų vykdymas tampa komplikuotas. Tokių situacijų neturėtų būti, dėl to labai kenčia verslas. Manau, turėtų vykti glaudesnis tarpinstitucinis bendravimas, turėtų būti tęstinumas. Neturėtų būti braukiamas įdirbis pasikeitus valdžiai. Visiems, ypač verslui, reikalingas stabilumas.

forumas / 2
Renaldas Augustinavičius.LR kultūros viceministras

Renaldas Augustinavičius.
LR kultūros viceministras

Kultūros ministerija apgailestauja, kad iškyla nesutarimų tarp paveldosaugos institucijų ir juo labiau, kad pasirenkamas teisinis situacijos sprendimo būdas. Visuomet manėme, kad kultūros paveldo bendruomenė turėtų ieškoti sprendimų pasitelkusi konstruktyvų dialogą ir bendradarbiavimą.

Ministerija bando tarpininkauti iškylant nesutarimams ir skatina dialogą, bet kai iškyla teisinio pobūdžio nesutarimų, jie jau nepatenka į Kultūros ministerijos kompetenciją. Vis dėlto kviečiame visas puses suvokti, kad nesutarimai kultūros paveldo situacijai Lietuvoje niekaip nepadeda.

forumas / 3
Diana Varnaitė.Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė

Diana Varnaitė.
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė

Baudimų paveldosauga yra sovietinis ir vis dėlto nykstantis darbo metodas. Sovietmečiu nebuvo leidžiama net vinies įkalti be leidimo kultūros paveldo statusą turinčiame pastate: viską reikėjo neva saugoti. Tačiau tuo pat metu bažnyčios buvo verčiamos sandėliais, dvarų rūmuose veikė kolūkių kontoros ir t. t.

Su nepriklausomybe atėjo kitokia paveldosauga. Lietuva ratifikavo visas pagrindines Europos konvencijas dėl architektūros, archeologijos, taip pat kraštovaizdžio paveldo apsaugos. Bėda ta, kad jų įgyvendinimas nei teisės aktuose, nei tarpinstituciniame lygmenyje toli gražu nėra ištobulintas. Žinia, jokia konvencija neprivers paveldo aktualiai vertinti ir jį priimti kaip savo tapatybės dalį. Privalu nuveikti dar didelį darbą, kad išaugintume kultūros bendrai ir kultūros paveldo svarbos tarp piliečių pojūtį. Be to, kultūros paveldo sritis yra visų galimų interesų susikirtimo taškas. Natūralu, kad yra ir įtampų, ir nesusipratimų. Norint, kad europinio lygio paveldosauga Lietuvoje išsiskleistų visu pajėgumu, reikia ir didelių pastangų šviečiant visuomenę, ir darnaus bendradarbiavimo tarp visų sektorių bei organizacijų.

Džiugu, kad daugiau nei po ketvirčio nepriklausomybės vis dėlto stebime, kad sparčiai auga paveldo vertės supratimas. Kultūros paveldo departamentas (KPD) ėmėsi strateginės iniciatyvos, pasirašydamas bendradarbiavimo sutartį su Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija (LNTPA). Mes sau uždavėme klausimą: ar valstybė pasibaigus Europos Sąjungos (ES) pinigų srautui galės adekvačiai rūpintis paveldo atkūrimu ir puoselėjimu? Atsakymas buvo aiškus: ne. Be bendruomenės įsitraukimo ir privačių investicijų paveldas yra pasmerktas nykti. Turime daugelį pavyzdžių, kai už europinius pinigus atstatyti pastatai jau vėl nyksta. Nes nebeliko žmonių, kuriems tie pastatai rūpėtų tikrąja šio žodžio prasme. Todėl kartu su LNTPA suskubome sukurti perspektyvų ir tvarų mechanizmą, ieškodami investicijų ir kartu padėdami įtraukti bendruomenę į konkretaus paveldo objekto puoselėjimą. Kitaip tariant, siekiame atskleisti verslui, piliečiams ir savivaldybėms paveldo objekto vertę ir aktualumą, kartu iškristalizuodami objekto įveiklinimo formulę ir paskatindami visoms pusėms naudingas investicijas.

Tokia yra KPD perspektyvios strategijos ir konsultavimo mechanizmo esmė. Džiaugiamės pirmosiomis sėkmės istorijomis: istorinių druskos sandėlių atstatymas Danės krantinės Klaipėdoje, Kauno Telegrafo pastato rekonstrukcija, aibė ir kitų nekilnojamojo turto projektų, kuriems padėjo išsiskleisti šis konsultacinis mechanizmas. Vis dėlto bendros nuovokos dėl paveldo kaip strateginio valstybės supratimo (ypač formuojant pilietinę tapatybę) ir bendradarbiavimo tarp institucijų trūkumas, be abejo, trukdo. Esame įsitikinę šio strateginio požiūrio, kuris jau įrodė savo veiksnumą, teisingumu. Šiuo keliu ir eisime, nes kito kelio paprasčiausiai nėra.

Paveldosaugos teorija ir praktika keičiasi. Džiugu, kad ji keičiasi ir Lietuvoje. Šią nuostatą ypač norėjome pabrėžti Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai 2013 metais, kai KPD surengė europinę konferenciją, skirtą integruotam požiūriui į kultūros paveldą, o šią temą pratęsė ne viena Europos valstybė: Graikija, Italija, Latvija. Šis procesas ir toliau, laimė, tęsiasi. Šiandien nebeįmanoma kalbėti apie kultūros paveldą kaip atskirą sektorių. Reikalingas kitas požiūris, nes kultūros paveldas yra tapęs neatsinaujinančiu ištekliumi, kuris gali ir turi būti naudojamas tvariai plėtrai. Kultūros paveldas generuoja pajamas ir investicijas, tai seniai yra išplėtojusios kitos Europos, ypač Pietų Europos, šalys. Nes investicija į kultūros paveldą atsiperka kelis kartus, sukurdama darbo vietų, pritraukdama kitus investuojančius sektorius.

Pažiūrėkite į gerai tvarkomus ir valdomus senamiesčius arba vadinamuosius madingus kvartalus ir paanalizuokite, kodėl juos renkasi plėtotojai. Paprasčiausiai todėl, kad ten keliasi gyventojai, nes juos traukia pastatų kokybė, estetika, įvairūs stiliai. Čia žmonėms gera, čia yra ypatinga atmosfera, kurią sukuria kultūros paveldas ir investicijos į jį – pritaikymas kavinėms, viešbučiams, restoranams. Antai ilgą laiką apleistas stoties rajonas Vilniuje atsigauna, ir neabejoju, kad jis taps labai patrauklus, bus atgaivintas.

Pratęsdama integruoto požiūrio į kultūros paveldą temą manau, kad sąsajų su kitais sektoriais, ypač švietimu, turėtų būti kur kas daugiau ir glaudesnių. Gyvename laikais, kai ištisos kartos atranda iš naujo savo miestus ir miestelius, susipažįsta su jų istorija, atskirais pastatais. Vien „Silva Rerum“ fenomenas rodo, kiek vilniečiai yra ištroškę pažinti Vilnių. Tad labai svarbu, kad pažinimo procesas ir džiaugsmas prasidėtų anksti ir augtų. Bet tam reikalingas visų sektorių bendradarbiavimas ir paveldo verčių supratimas. Tai yra ta pagrindinė sąlyga, nes Lietuvoje gausu stebuklingai per karus išlikusio kultūros paveldo, tradicijų, čia savitas kraštovaizdis. Vadinasi, tai ir yra mūsų aukso gysla, kurią reikia saugoti ir puoselėti.

forumas / 4
Evelina Karalevičienė.Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė

Evelina Karalevičienė.
Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė

Norėtųsi, kad valstybės kultūros paveldo apsaugos politikoje nuolat būtų juntama paveldosaugos pažanga. Deja, stagnacinė sistema lemia didėjantį į Kultūros vertybių registrą įrašomų kultūros paveldo objektų ir priimamų naujų teisinių dokumentų – paveldo tvarkybos reglamentų, individualių apsaugos reglamentų ir specialiųjų planų – skaičių. Tačiau paveldo apsaugos procesams tampant sudėtingesniems vis dar sparčiai nyksta nemaža dalis vertingų paveldo objektų.

Dar 2001 metais buvo konstatuota, kad Kultūros paveldo departamente nėra tinkamos kontrolės. 2010 m. Valstybės kontrolės auditas patvirtino, kad Lietuvos kultūros paveldas saugomas netinkamai, tačiau padėtis nuo to laiko, panašu, kad pablogėjo. Nerimauti išties verčia užstrigusi paveldosaugos sistema, kurioje mes vis dar pasiklydę tarp painių teisės aktų ir skirtingo jų interpretavimo bei tarpinstitucinio nesusikalbėjimo, sudarančio sąlygas vykti prieštaringiems procesams.

Pastebimas ne tik dialogo trūkumas tarp valstybinių institucijų, bet ir į piliečius orientuotos viešosios komunikacijos stygius, o tai sudaro prielaidas didėti įtampai tarp valdininkų ir atskirų aktyvių vietos bendruomenių ar netgi pavienių piliečių, ginančių viešąjį interesą paveldosaugos srityje. Pažangios paveldosaugos pagrindas – aktyvus vietos bendruomenių, suinteresuotų visuomenės grupių įsitraukimas į kultūros paveldo apsaugą pradiniame etape. Deja, šiandien dar matomi paveldo tvarkyboje ir priežiūroje taikomi dvigubai standartai, kai aktyvioms vietos bendruomenėms, siekiančioms išsaugoti ir prižiūrėti joms aktualius kultūros paveldo objektus, to daryti nėra leidžiama. Be to, aprobuojami vertingąsias ypatybes žalojantys statybos darbai. Tokie miestų planavimo projektai, pamirštant darniosios plėtros principus, kultūros paveldui kelia didžiausias grėsmes. Paveldosaugos vadybos problemos turėtų būti sprendžiamos ne tik kūrybingai, bet ir atsakingai nuo apskaitos iki projektų derinimo.

Dėmesio kultūros paveldo apsaugai tikriausiai niekada nebus per daug. Norėtųsi, kad ši sritis būtų prioritetinė ir Prezidentės, ir Seimo, ir Vyriausybės darbotvarkėje.

Žvelgiant į pastaruosius penkerius metus, labiausiai džiugina akivaizdžiai aktyvėjančios vietos bendruomenės, jų nuovokumo ir pilietiškumo paveldosaugos lauke apraiškos, imantis iniciatyvos apsaugoti jiems aktualius kultūros paveldo objektus. Dažnai tik jų pastangomis kultūros paveldo objektai sulaukia deramo dėmesio.

Nacionalinę kultūros paveldo apsaugos politiką formuoja Seimas, Vyriausybė ir Kultūros ministerija. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinį administravimą atlieka Kultūros ministerijos įsteigta institucija – Kultūros paveldo departamentas, kuris iš esmės ir yra pagrindinis administratorius. Kultūros paveldo objektų apsauga taip pat rūpinasi savivaldybės. Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės ekspertas bei patarėjas kultūros paveldo apsaugos politikos klausimais yra Valstybinė kultūros paveldo komisija. Pagrindinė komisijos misija – dalyvauti formuojant kultūros paveldo apsaugos politiką ir strategiją, informuoti Seimą, Respublikos Prezidentą ir Vyriausybę apie kultūros paveldo apsaugos problemas, rengti įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kultūros paveldo apsauga, projektus.

Akivaizdu, kad visos šios institucijos turėtų glaudžiai ir nuolat bendradarbiauti siekdamos vieningo tikslo, tačiau pastaruoju metu dėl tarpinstitucinės komunikacijos trūkumo, kritikos nepriėmimo ir skirtingo požiūrio į paveldosaugos tikslus bei prioritetus kasdienis ir operatyvus bendradarbiavimas tampa vis didesnis iššūkis.

Visų paveldosaugos institucijų tikslas turėtų būti vienas – užtikrinti kultūros paveldo išsaugojimą, perdavimą ateities kartoms ir visuomenės teisę puoselėti kultūros paveldą, jo apsaugą ir racionalų naudojimą bei viešojo intereso gynimą. Šios institucijos negali turėti savų interesų, todėl neturėtų egzistuoti ir jų konkurencija.

Tenka pripažinti, kad pastaraisiais metais Kultūros paveldo departamento veikloje matomas ne tik viešosios komunikacijos su visuomene trūkumas, bet ir vangus bendradarbiavimas su Paveldo komisija bei kitomis institucijomis. Institucijos uždarumas yra vienas esminių trukdžių siekiant demokratiškos paveldosaugos.

Esminis pokytis, kuris yra būtinas – tarpinstitucinės komunikacijos gerinimas. Tik klaidų pripažinimas (o klysti juk žmogiška), pastangos spręsti senas problemas, savianalizė, kritikos paisymas ir svarbiausia – kasdienė komunikacija su neabejinga paveldui visuomene gali išvesti iš paveldosaugos aklavietės, kurioje, deja, esame atsidūrę.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 4.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.