Top Baneris

Ko gali išmokyti grafičiai?

2016 rugpjūčio 24 d.
graficiai pagrindine
Menininko 209 darbas, „Vilnius Street Art“ nuotr.
Pasidalykite straipsniu

Ne iš kiekvieno paauglio, ant sienų aerozoliniais dažais rašinėjančio savo pseudonimą, išauga dėmesio vertas kūrėjas, tačiau gatvės menas ir grafičiai padėjo formuotis nemažam būriui talentų, o miesto veidui suteikia išskirtinių bruožų ir net fiksuoja jo istoriją. „Grafičiai“ yra neatsiejama miesto kultūros dalis, užauginusi daug įdomių menininkų, architektų, rašytojų“, – gatvės meno festivalio „Vilnius Street Art“ atidarymo pokalbyje, pavadintame „Gatvės menas kaip alternatyvi mokykla“, sakė festivalio kuratorė Gabija Grušaitė.

Ji pasakojo apie Paryžiaus priemiesčiuose užaugusį menininką JR, kurio įspūdingos instaliacijos šiemet puošė Rio de Žaneirą.

„Pats JR sako, kad kai esi trylikos nelabai supranti, kas yra viešoji erdvė, politinės žinutės, žmonių reakciją į žymėjimą, bet tai yra nuotykis. Susirenki su draugais, ieškai, kaip patekti į metro. Bet būtent klaidžiodamas po metro JR pakeitė savo gyvenimą, nes surado fotoaparatą ir ėmė daryti nuotraukas. Pirmajame projekte jis nufotografavo draugus, piešiančius grafičius, ir nelegaliai išklijavo portretus ant Paryžiaus sienų. Projektas vadinosi „Portrait of a Generation“ („Kartos portretas“) ir atskleidė Paryžių, kurio mes dažnai nematome“, –  pasakojo kuratorė.

Kalbėdama apie lietuvius, ji išskyrė Vilniaus sienų rašytoją pseudonimu 209, kurio darbai tapo kritiško mąstymo apie Vilniaus viešąsias erdves ir miesto gyvenimą šaltiniu bei kone vienu sostinės simbolių. „Manome, kad 209 yra labai įdomus menininkas ir turėtų būti vertinamas kaip menininkas, o ne kaip „tepliotojas“, – sakė G. Grušaitė. Festivalį „Vilnius Street Art“ organizuojanti leidykla „Lapas“ šiemet ketina išleisti 209 darbų albumą.

Miesto antropologė Jekaterina Lavrinec mano, kad 209 yra sukūręs išskirtinį ilgalaikį santykį su miestu. „Gatvės menas reikalauja ilgalaikio santykio su tam tikra erdve. Gatvės menininkai, galbūt,  taps vietovių kuratoriais, kurie prižiūrės ir globos tam tikras vietas. Tarkime, 209 atveju matome jo globą viso miesto mastu“, – sakė J. Lavrinec.

Gali ugdyti santykį su miesto elementais

Pokalbyje dalyvavęs Lietuvoje ir užsienyje pripažintas architektas Vytautas Biekša jaunystėje klajodavo po Vilnių su aerozoliniais dažais. Jis sako pirmąkart susimąstęs, ką tai davė jam kaip kūrėjui, kai buvo pakviestas į „Vilnius Street Art“ festivalio atidarymą.

„Paišymas vyko 1995–1998 metais, ir meninę vertę sunku ten pamatyti. Bet mes išmokome, kaip išilgai pereiti Gedimino prospektą neinant nei juo, nei Smetonos ar Pamėnkalnio gatvėmis. Tai išugdė alternatyvų požiūrį į erdvę ir jautrumą jai“, – kalbėjo architektas.

Grafičiai rečiau, bet gatvės menas dažnai būna susijęs su architektūriniais statinio elementais, kuriais žaidžia ar juos papildo. Pasak V. Biekšos, neskaitant sociopolitinių žinučių, sąmoningesnė raiška gatvėse gali ugdyti jautrumą aplinkai ir santykį su architektūra.

Moko apie miestą ir jo istoriją

„Kalbant apie gatvės meną kaip apie alternatyvią mokyklą, labai dažnai tai, kas yra miesto gatvėse, veikia kaip savotiškas turisto vadovas, kuris daug papasakoja apie miestą“, – diskusijoje sakė alternatyviosios muzikos tinklaraštininkė Daina Dubauskaitė. Pasak jos, anksčiau tokiais turais užsiimdavo nebent entuziastai, o pastaraisiais metais gatvės menas tapo konvencinio turizmo dalimi su specialiais žemėlapiais ir gidais.

„Netgi apie savo gimtąjį miestą gali sužinoti daug naujo. Kai kiekvieną dieną eini pro tas pačias sienas, visi užrašai atrodo kaip marga paklodė ir į juos neįsižiūri, bet galima pastebėti labai įdomių dalykų, – apie istorinę grafičių kalbėjo D. Dubauskaitė. – Vieną kartą išnešusi šiukšles pamačiau žymėjimą 2Pac ir grįžusi namo savo tinklaraštyje paklausiau skaitytojų, kokie muzikantų vardai užrašyti jų kiemuose. Iškart sulaukiau labai daug atsakymų: „Metallica“, „Fojė“, RSA. Visai tai vyko prieš kelerius metus, tačiau tie užrašai, kurie išreiškia simpatiją vienai ar kitai grupei, išliko nuo kokių 1997 metų. Dabar niekas nerašo „Christina Aguilera“ arba „Beyonce“, nes simpatijas išreiškia paspaudimais feisbuke ar instagrame.“

D. Dubauskaitė pastebėjo, kad grafičiai už legalumo ribos nustumti iš dalies dirbtinai. „Ar iš tikrųjų grafičiai yra tai, ko reikia bijoti eiliniam miestiečiui? Ar tai, kad tavo kaimynų vaikai ar kaimynai kažką nupiešė yra intervencija? – komentavo D. Dubauskaitė. Jos žodžiais, komercinė reklama kelia ne mažesnę vizualinę taršą, o bendruomenių, kurių aplinkoje ji atsiranda, nuomonės atsiklausiama ne daugiau nei dėl nelegalių grafičių.

Pagal  „Vilnius Street Art“ inf.


Pasidalykite straipsniu
Komentarai

Rekomenduojami video