Blog

Kęstutis Pempė: negali būti kompromiso vertybiniu požiūriu

Kęstutis Pempė.
BFL / V. Skaraičio nuotr.

Architektūrinės idėjos konkursas buvusiam Kelių policijos pastatui sostinėje rekonstruoti prasidėjo ir baigėsi be pastato autoriaus, architekto Kęstučio Pempės balso ir patarimų. Tačiau prieš 30 metų kartu su šviesaus atminimo kolega Gyčiu Ramuniu Giraitės policijos pastatą projektavęs Nacionalinės premijos laureatas apibendrinti konkurso pamokų neatsisako – mano, kad šio precedento atskleistas grėsmes vertėtų apmąstyti ir kolegoms architektams.

Kokių rezultatų tikėjotės iš šio konkurso? Daugelis jį iškart įvertino kaip įrankį nutiesti kelią buldozeriams.

Rekonstrukcijos architektūrinės idėjos konkursas buvo parengtas taip, kad kitų variantų nei nugriovimas negalėjo būti. Tačiau mane labai nustebino Lietuvos architektų sąjunga (LAS), kuriai aš atidaviau daugelį metų ir daug energijos – nuo paprasto tarybos nario iki pirmininko. LAS, kaip vieni konkurso organizatorių, formuluodami projektavimo sąlygas įrašė, kad perėmė iš manęs visas autoriaus teises – leido su tuo pastatu elgtis kaip nori. Čia toks beprecedentis atvejis. Būna, kad ką nors rekonstruoji arba pritaikai naujai funkcijai kito autoriaus darbą, tai dėl kiekvieno lango ir durų deriniesi. O manęs net nepaklausė…

Seniai gavau signalų, kad pastatas tampa nebereikalingas. Net buvę Kelių policijos vadovai ragino – pasirūpink tuo pastatu. Buvo ir statytojų, kuriems buvo brangus tas pastatas ir kuriems buvo keista, kad nedarau žygių dėl jo išlikimo. Tačiau man kovoti dėl savo paties kūrinio, įrodinėti, kad tas pastatas vertingas, atrodė nelabai etiška. Pasirinkau tylą. Viduje buvau visiškai ramus ir jau susitaikęs su tuo, kad jis tapo nereikalingas ir bus nugriautas. Kol neprasidėjo judėjimas – kolegų, konkurso organizatorių. Jis, žinoma, mane užkabino.

Tas architektų netikėtas suvažiavimas prie pastato… Nežinau, ar būta tokio precedento, tada jiems tik pasakiau – man tai kaip antra Nacionalinė kultūros ir meno premija. Tai buvo įvertinimas. Juk šiaip būna, kad mažiau susirenka į Architektų sąjungos suvažiavimus, o čia suvažiavo ir iš Kauno, ir iš kitur. Tai buvo tikra ir autentiška.

Taip pat praėjusių metų pavasarį „Lidl“ atstovai atvyko į mūsų biurą, buvo ne vienas susitikimas, kuriame kalbėta, kad jie, nors ir linksta nugriauti pastatą, atliks jo fiksaciją, fotogrametriją, išleis knygą su nuotraukomis, aprašymais – ne tik apie tą objektą, bet ir kitus to laiko postmodernizmo pastatus.

„Lidl“ prašė surasti knygos sudarytoją, tai viskas buvo padaryta, buvo susitikimas su visais minėtais specialistais, taip pat galimais leidėjais. Tačiau pasirodė, kad tai buvo tik „makaronai“ – gryna apgaulė. Niekas nieko nesiruošė daryti, nė vienas tų pažadų neįvykdytas. Tiesa, dar sakė, kad kvies dalyvauti mus konkurse, kad tai bus kompensacija už autorystę.

Man liko tam tikra nuoskauda ne dėl to pastato likimo – taip tikrai neverta apgaudinėti žmonių. Jei turi planą, taip ir pasakyk, bet neapgaudinėk.

Jie galbūt daugiau išleido lėšų viešiesiems ryšiams, negu būtų be apgavystės išleidę savo pažadams išpildyti.

K. Pempės archyvo nuotr.

K. Pempė su šviesaus atminimo kolega G. Ramuniu. „Liepe pozuoti kar tu, mat tais laikais dirbti duetu buvo tarsi didelė naujiena. Vis klausdavo – tai kuris iš jūsų svarbesnis… Buvo kolegoms nesuprantama. Vėliau atsirado daugiau duetų, dar vėliau komandinis darbas tapo norma“, – prisimena K. Pempė. K. Pempės archyvo nuotr.

Manote, kad kolegos būtų atsižvelgę į Jūsų poziciją, į tą, vadinkime, taikos sutartį ir neberengę protestų?

Manau, kad taip. Tuo metu, kai šnekėjomės su „Lidl“ atstovais, tas klausimas dar buvo atviras diskusijai.

Kadaise esate užsiminęs, kad ir pats turėtumėte idėjų, kaip pritaikyti šį pastatą naujai funkcijai. Gal vienas konkurso darbų buvo Jūsų?

Po tos istorijos asmeniškai nusprendžiau konkurse nedalyvauti – sudėtinga būtų ką nors daryti apgavikui. Mano kolegos iš Vilniaus architektūros studijos gavo kvietimą dalyvauti ir dalyvavo, bet aš buvau visiškai nuo to nusišalinęs.

Didžiausia pamoka turėtų būti architektūros cechui – kad kai kas iš verslo visiškai nebesiskaito su architektais kaip tos srities profesionalais, kaip ekspertais. Buldozeris stipresnis.Kęstutis Pempė

Miesto meras vos prasidėjus triukšmui socialiniame tinkle replikavo neįžiūrintis nei to pastato grožio, nei vertės. Kiek visuomenė ar politikai turi ar gali dalyvauti priimant tokius sprendimus?

Manau, meras pasielgė neišmintingai, nes išmintingas politikas remiasi ekspertinėmis nuomonėmis. Šiuo atveju jis arba turėjo blogą ekspertinį vertinimą, arba pasikliovė savo žiniomis. Galimas dalykas, kad jis patyrė didelį spaudimą iš to užsakovo. Nes, kaip parodė vėlesni įvykiai, tų poncijų pilotų, kurie nusiplovė rankas vėliau, buvo visas būrelis. Pradedant LAS pirmininku, LAS Vilniaus skyriaus vadovu, miesto vyriausiuoju architektu, Kultūros paveldo departamento vadove…

Čia tokios pamokos, rimtesnis signalas. Didžiausia pamoka turėtų būti architektūros cechui – kad kai kas iš verslo visiškai nebesiskaito su architektais kaip tos srities profesi onalais, kaip ekspertais. Buldozeris stipresnis. O mūsų organizacijų lyderiai net nebesugeba konsoliduoti bendros ekspertinės nuomonės, pagaliau – pozicijos. Tai yra negeras ir taisytinas ženklas.

Iš tikrųjų ir urbanistikoje, ir architektūroje mokomasi kaip medicinoje – atestatas gaunamas po 7–8 metų, o pirmieji pastatai įprastai suprojektuojami po 10 metų darbo. Tad galvoti, kad gali viską daryti be architekto, yra gana primityvios visuomenės požymis. Ir dabarties signalai rodo, kad ne veltui pas mus ir prekybos centrai užima centrines pozicijas urbanistikoje. Ir nežinia, kaip toliau bus – gal dar mažiau reikės architektų – verslas pats žinos, kaip reikia padaryti.

Kompromisas su verslu gali būti – priemonių, įrankių, sprendimo būdų, bet ne vertybiniu požiūriu. Ir dėl miesto struktūros, ir dėl atskirų objektų. Nes kitaip mūsų specialybė gali imti panėšėti į pačią seniausią parsidavinėjimo profesiją. Dabar Lietuvoje tampa įprasta, kad tas, kas turi pinigų, žino geriau.

www.archmuziejus.lt nuotr.

Kelių policijos pastato maketo nuotrauka (Giraitės g. 3, Vilnius). Autoriai – architektai K. Pempė ir G. Ramunis. www.archmuziejus.lt nuotr.

Moderniame pasaulyje į rekonstrukcijas ar net griovimus žiūrima, panašu, gana pragmatiškai. Ar tai jau atėjo ir į Lietuvą?

Suprantu, kad saugoti visus sovietmečio ar dabar kuriamus pastatus neprasminga, jie dažnai tiesiog yra trumpalaikiai. O galų gale ir mūsų požiūris į jų ilgaamžiškumą turėtų keistis. Nes ką reiškia išsaugoti? Tai reiškia finansuoti. Ir jeigu Prancūzijoje valstybė saugo 5000 pastatų, o Lietuvoje – 20 tūkstančių, tai kažkas čia, matyt, negerai. Nesakau, kad reikia mesti saugoti, bet reikia atsirinkti, ką saugoti, kaip saugoti ir kiek tam skirti pinigų. Galbūt saugoti daug ką gali ir privačios iniciatyvos, organizacijos. Prancūzijoje yra begalė privačių, bet atvirų žmonėms pilių.

Jei kalbame apie sovietinių laikų pastatus – ženklus, kurie galbūt turėjo įtakos kitiems, kurie gal buvo atliepę kokiems nors judėjimams, iki dabar teliko tik keli ar keliolika tokių, kuriuos būtų verta ekspertams įvertinti, įvardyti jų vertingąsias ypatybes ir pabandyti išsaugoti.

Retas pastatas yra vertingas visais 100 procentų. Gali būti sąrašas vertybių, kurių nebūtų galima keisti net pritaikant kokiai nors kitai funkcijai. Tačiau mes to darbo nedarome, ir nedarome jau labai daug metų. Ir labai nustembi, kai atrandi, kad kokios nors Pilypo ir Jokūbo bažnyčios nė nėra saugotinų objektų sąraše.

Giraitės istorija tapo stimulu vėl grįžti prie idėjos sudaryti vertingosios sovietmečio architektūros sąrašą. Jums vadovaujant LAS tokio bandymo jau būta, turbūt galite pasakyti, kodėl sąrašas sudegė taip ir netapęs vertingų architektūros pavyzdžių skydu.

Gal dabar tai pavyks. Tai sudėtingas, greitai nepadaromas darbas. Beveik prieš 10 metų bandėme rodyti iniciatyvą, prašėme autorių, kad jie duotų, pačių manymu, vertingiausius objektus, po to buvo surinkta komisija – kadangi ekspertai pas mus būdavo renkami slaptu balsavimu, turintys kolegų pasitikėjimą, lyg viskas būtų gerai, galbūt pasikviečiant ir kolegų iš KPD ekspertų, sudarant bendrą komisiją. Ir taip atrinkti nedidelį sąrašą, kurį būtų galima aprašyti ir po to išsaugoti kaip laiko ženklus.

Tačiau susitarti buvo visiškai neįmanoma. Čia įsijungė ir autoriai, ir interesai, ir tarp tų pačių ekspertų buvo daug autorių. Buvo labai sunku. Tačiau jei nesieksi susitarti, bus dar blogiau.

Vilniaus savivaldybės nuotr.

Tada liks tik gaisrų gesinimai?

Tiesiog visą laiką eisi iš paskos. Paskui buldozerį. Šukių susirinkti. Tačiau net nelabai tolimame pasaulyje yra pavyzdžių, kaip tai spręsti. Vengrai, čekai – nereikia nė į Vakarų Europą grūstis, – jie turi tą pačią problemą ir sprendžia, kad ir nelengvai. Gerai, kad dabar Lietuvoje tikrąja to žodžio prasme atsikurs Lietuvos architektų rūmai, nebeliks tos unikalios situacijos, kai organizacija tau turi tarnauti, tu jai skundiesi, bet nieko jai nesi skolingas.

Taigi vis vien galvočiau – prie sąrašų vertybiniu, ekspertiniu, vertinimo požiūriu – reikia tikrai grįžti ir nieko nesibaiminti. Reikia nusiteikti, kad tai sunku ir skausminga – nieko tokio.

Jei galvotume iš verslo pozicijos – dabar turime rekordinio ilgio sąrašą, kuriame, kaip teigiate, yra gal ir nevertų saugoti objektų, bet jo niekas neišvalo, tada atsiras dar papildomas sąrašas – vietos judesiui mažėja…

Todėl ir sakau, kad tas sąrašas neturi būti begalinis. Tai turi būti laiko ženklai, charakteringiausi objektai. Galbūt gavę kolegų įvertinimą, laimėję tarptautinius apdovanojimus ar padarę įtaką to laiko architektūrai, turintys novatoriškų atradimų, galbūt istoriškai vertingi – kaip Sporto rūmai. Pirmiausia ir reikia diskutuoti dėl vertingųjų ypatybių ir, žinoma, dėl to, kad tai turi būti vertingųjų ypatybių samplaikos.

Saugojimas, mano galva, turi būti suprantamas taip, kaip numatyta tarptautinėse chartijose – pritaikant ir naudojant. Kad ir koks būtų paminklas, vertingas pastatas, svarbiausia – neužkirsti kelio pritaikyti naujai funkcijai. Ir tam tikras kompromisas turi būti, nes juk net technologiniu požiūriu viskas absoliučiai pasikeitę palyginti su sovietmečiu – šildymo sistemos, vėdinimas, elektros įrangos sistemos, inžinerinė įranga. Ir po 20 metų vėl bus pasikeitę, o mes vis vien turėsime pritaikyti tuos pastatus.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 1.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.