Blog

Kęstutis Navickas: savireguliacijos mechanizmai – efektyviausi

Kęstutis Navickas. AM nuotr.

Pirma etiketė naujajam aplinkos ministrui Kęstučiui Navickui jau užklijuota. „Darbą pradeda grynakraujis aplinkosaugininkas“ – taip jis buvo pristatytas ministerijos interneto svetainėje. K. Navickas šio kraujo ryšio neginčija: jo biografijoje – dalyvavimas visuomeniniame paminklosaugos ir ekologijos judėjime, vadovavimas legendiniam Kauno „Atgajos“ klubui, pastaruoju metu, iki persikraustant į Aplinkos ministeriją, darnaus vystymosi eksperto pareigos tarptautinėje nevyriausybinėje organizacijoje Baltijos aplinkos forume ir vadovavimas Aplinkosaugos koalicijai. Su K. Navicku kalbėjomės apie tai, kaip keisis jo paties gyvenimas ir Aplinkos ministerijos prioritetai.

Iki šiol didžioji dalis Jūsų darbų buvo nevyriausybinėse organizacijose. Ateinate į sferą, kur, be kita ko, nors nesate partijos narys, reikės paklusti ir politinei valiai. Tad galima klausti tiesiai: kam Jums tai?

Dar „Atgajoje“ laikėmės nuostatos, ir šviesaus atminimo Saulius Gricius kartodavo: reikia imtis atsakomybės, nors būtų patogiau sėdėti prieš televizorių ant sofos ir keikti valdžią. Ir mes visą laiką ką nors darėme. Dabar taip pasitaikė, kad man buvo pasiūlyta dar viena galimybė. Niekada to neplanavau – jei būčiau planavęs, būčiau ėjęs klasikiniu partiniu keliu.

Tačiau aplinkosaugos organizacijų koalicijoje, Baltijos aplinkos forume mes visą laiką buvome aktyvūs. Todėl manau, kad sulaukus politinės partijos pasitikėjimo logiška pereiti iš neformalaus formato į vykdomąjį, nes turinys išlieka tas pats.

Taigi atėjau be užnugario, kitaip tariant, be nomenklatūrinio partinio bagažo, bet manau, kad tai kol kas yra privalumas. Tačiau nebūsiu vienas, nes yra bendra politika – dalyvavau rengiant Vyriausybės programą, ir jei viskas vyks kaip suplanuota, kitas logiškas žingsnis man būtų tapti partijos nariu ir keliauti toliau.

Lietuvos žaliųjų ir valstiečių sąjungos deleguotas premjeras Saulius Skvernelis nėra tikras, kad tapti partijos nariu turėtų būti kitas logiškas jo žingsnis.

Kiekvienas gali pats spręsti. Man tai atrodo logiška, nes „žaliųjų“ lauką tikrai reikia stiprinti. Ir Aplinkos ministerija turi tai daryti pirmiausia. Aplinkosaugos temos šiandien į viešumą patenka tik aktualijų principu. Nėra nuoseklios visuomenės informavimo strategijos, kurią dabar atėję matytume ir galėtume tęsti toliau – tik padrikos viešųjų ryšių akcijos. Dėl to man liūdna – tikiuosi, kad šioje srityje įvyks pokyčių.

Garsiai nuskambėjusi Jūsų replika apie papildomą vienkartinių puodelių kavai apmokestinimą, ko gero, irgi tapo savotiška viešųjų ryšių akcija.

Nesigailiu tos puodelio istorijos – tik viešojoje diskusijoje tas puodelis už vieną eurą iškrito iš konteksto. Aiškindamas atliekų tvarkymo hierarchiją paminėjau, kad pirma siekiamybė yra atliekų vengimas. Ir jeigu pasiūlius visas alternatyvas visuomenė neprisideda prie to, tada gali rastis radikalios sankcijos – tokios kaip tas vieno euro mokestis už vienkartinį puodelį.

Jau pirmosiomis darbo dienomis turėjote tikrą išbandymą kaip aplinkosaugininkas, kai Vilniuje įvykus nuotekų vamzdyno avarijai kartu su kolegomis ir specialistais turėjote pasirinkti – žmonių patogumas ar gamtos saugojimas.

Tai tokia dilema, kai būdamas radikalus aplinkosaugininkas turi galvoti ir apie socialinį kontekstą. Pagal įstatymus net ir negalima geriamojo vandens užsukti ilgiau nei 12 valandų nepasirūpinant jo tiekimu bei nuotekų surinkimu. Avarija įvyko didžiausioje Vilniaus siurblinėje. Specialistai paaiškino, kad ji teikia paslaugas daugiau kaip pusei miesto – gal 350 tūkstančių gyventojų, gal net per 400 tūkstančių. Visiems jiems suorganizuoti vandens tiekimą ir nuotekų sutvarkymą? Reikia situaciją vertinti blaiviai.

Sauliaus Žiūros nuotr.

Kai vadovauti ministerijai atėjo Valentinas Mazuronis, architektai plojo rankomis – juk kolega. Kai vadovauti atėjo Kęstutis Trečiokas, tarpininku tarp ministerijos ir architektų bendruomenės tapo jo patarėjas architektas Algirdas Žebrauskas. Dabar visiems rūpi, ko tikėtis iš naujosios viceministrės Rėdos Brandišauskienės, kurią pasirinkote kuruoti statybos ir architektūros sritį.

Rėdą pasirinkau įvertinęs tai, ką mačiau viešojoje erdvėje – jos darbus atstovaujant bendruomenės interesams bylose su nekilnojamojo turto projektų plėtotojais dėl statybų Užupyje. Tai atitinka mano principus – pirmiausia atstovauti silpniesiems, kuriems patiems apsiginti sunku, ginti visuomenės interesus. Taip pat man labai svarbus buvo jos teisinis išsilavinimas. O tiesiogiai mūsų keliai susikirtę nebuvo. Asmeniniai draugai nesame nė su vienu viceministru.

Toliau – jeigu kalbame apie architektūrą, o ne apie statybą, nuo neatmenamų laikų, dar nuo tada, kai dirbau Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus vyr. valstybiniu inspektoriumi, man kyla dilema: kiek valdžia turi kištis į kūrybinį procesą? Manau, kad minimaliai, nes tai laukas, kur susikerta kūrybinės idėjos. Ar valdininkas turi aukštesnį išsilavinimą, ar aukštesnę kūrybinę galią, kad galėtų spręsti? Visą laiką tuo abejoju. Ir esu linkęs minimizuoti reglamentus, nes reglamentuodamas užmuši kūrybinę laisvę. O juk kūryba gali paskatinti sprendinius, kurių būdamas valdininkas negali net įsivaizduoti.

Architektai turi savivaldą, ir aš labai ja tikiu – manau, kad savireguliacijos instrumentai yra patys efektyviausi. Valdžia čia visada pralaimės, nes savireguliacija veikia nuo cechų laikų viduramžiais.

Bendra tvarka, visuomenės susitarimai dėl statybų urbanizuotose teritorijose ar jautriuose kraštovaizdžiuose būtini. Tačiau jie turi būti tokie minimalūs, kad būtų leidžiama atskleisti kūrybinę dvasią.

Architektai turi savivaldą, ir aš labai ja tikiu – manau, kad savireguliacijos instrumentai yra patys efektyviausi. Žinau tai iš kitų sektorių. Valdžia čia visada pralaimės, nes savireguliacija veikia nuo cechų laikų viduramžiais. Niekas kitas taip nesureguliuos etikos problemų, garbės kodekso, kokybės reikalavimų. Žodžiu, politiškai būčiau linkęs kištis mažiau. Artimiausiu metu, tikiuosi, bus priimtas Architektūros įstatymas – tai bus tam tikras įrankis architektų bendruomenei.

Pabrėžiate, kad architektūra yra kūrybinė veikla. Tai gal ji ir turėtų būti kuruojama Kultūros ministerijos? Architektai skundžiasi, kad tarp kelių auklių – vaikas be galvos.

Gali būti taip, kaip mieli architektai norės. Man tai tikrai jautrus dalykas. Neturėdamas atitinkamo išsilavinimo, tikrai nesiimčiau architektūros kritikos savo valia. Ir kai tenka atsidurti tokioje situacijoje, kai esi priverstas tai daryti – nesijaučiu gerai. Dar pasikartosiu – tikiu profesine savivalda ir kūrybine laisve. Negalima kištis iki spalvų derinimo – mano nuomone, tai irgi perlenkta.

Kiek gali būti Jūsų talkininkų statybos ir architektūros srityse?

Ministro politinio pasitikėjimo tarnautojai iš viso yra septyni žmonės. Trys viceministrai, trys patarėjai ir referentas. Tiek ir bus – visi keisis. Natūralu, kad dirbti norisi su komanda, kuria visiškai pasitiki. Iki šiol, beje, niekada taip nebuvo, nes būdavo tam tikros partinės kvotos, todėl ministras gaudavo ne visada pačius kvalifikuočiausius žmones, dėl to strigdavo tam tikra problematika. Manau, dabar pasirinktas modelis teikia labai daug vilčių.

Girdėti kalbų, kad tam tikriems klausimams spręsti būtų prasminga kurti ekspertų grupes.

Ekspertų grupės yra labai naudingas dalykas, galima sakyti, kad jų patarimai – aukso vertės. Tačiau čia yra etinis klausimas. Nes visada prašai savo siekiams kieno nors laiko, ir šis asmuo jį atiduos savo kitų darbų sąskaita.

Jei bus socialinių partnerių interesas turėti ekspertų grupes, tai aš labai mielai sutiksiu, tačiau pats ilgą laiką dirbęs nevyriausybiniame sektoriuje žinau, kiek tai atima tiesioginio darbo laiko. Šaržuojant – tai yra būrelis, laisvalaikis.

Norėčiau tą klausimą išspręsti sistemiškai, kad tiems socialiniams partneriams, kurie iš tikrųjų reikalingi ir gali teikti siūlymų, kurie aktyviai dalyvauja visuomeninėje, pilietinėje veikloje, turėtų būti numatyti finansiniai instrumentai, kad jie galėtų tai daryti. Tačiau laiko visi neturime, ir tai jau mūsų ambicijų reikalas, kiek mes ten dirbame.

Kitas dalykas – prie Aplinkos ministerijos yra ministro patariamasis instrumentas – kolegija, kurios veiklą noriu aktyvinti. Pats buvau jos narys. Man atrodo, kolegija labai formaliai rinkosi. Manau, kai susikaupia didelis poreikis priimti tam tikrus politinius sprendimus, būtų labai naudinga prieš einant į Seimą apsitarti su svarbiausiais socialiniais partneriais.

Šiandienė ministerijos struktūra rodo, kad pagrindinis dėmesys skiriamas aplinkosaugai – ne aplinkotvarkai. Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamentas turbūt fiziškai nepajėgus aprėpti savo srities. Ar ateityje tai galėtų keistis?

Bet 12 metų ministerija neturėjo vadovo aplinkosaugininko ir kai kam atrodo, kad gyvoji gamta buvo apleista sritis, o ministerijos prioritetas visada buvo statybos. Ir žmonės dabar labai tikisi joje permainų.

Dėl kitų sričių – pirmiausia ministerija turi tobulinti leidimų išdavimo procesą. Kad nebūtų nereikalingų biurokratinių kliūčių, kai reikia parengti statybos projektą ir tada prasideda visi derinimai, taigi reikia investuoti dar nežinant, ar pavyks gauti leidimą. Tai privalu sutvarkyti, galima tuos perlenkimus nesunkiai išspręsti – tai tik techninis klausimas.

Pirmiausia noriu kalbėti apie duomenų bazes, nes ten yra senų techninių problemų ir reikia galvoti, kaip jas spręsti kompleksiškai. Taip pat reikia peržiūrėti derinimo prievoles – gal ne visur reikalingi visi dabartiniai parašai. Toks pavyzdys – Saugomų teritorijų direkcijos parašas projektams, rengiamiems urbanizuotose teritorijose. Mano įsitikinimu, jis perteklinis. Suprantu, kad kitaip yra gamtinėse teritorijose, nors ten irgi svarbu ne tiek architektūrinis sprendimas, kiek paties statinio kaip gamtinės aplinkos trikdžio ar kaip kraštovaizdžio dominantės atsiradimas.

Man tikrai gaila, kad mes valstybėje nekuriame ilgalaikių vizijų arba jos vienaip ar kitaip koreguojamos kas ketverius metus vykstant perturbacijoms.

Kaip darnios plėtros specialistas turbūt patvirtintumėte, kad darna pirmiausia susijusi su veiklos tęstinumu.

Taip – politikos tęstinumas yra vienas iš aštuonių darnios plėtros principų. Ir man tikrai gaila, kad mes valstybėje nekuriame ilgalaikių vizijų arba jos vienaip ar kitaip koreguojamos kas ketverius metus vykstant perturbacijoms. Žinoma, yra sričių, kuriose negalima tęsti tam tikros politikos.

Tad ką norėtumėte tęsti savo atstovaujamoje srityje?

Reikia tęsti darbus atliekų sektoriuje, kur ilgus metus buvo investuojama į infrastruktūros kūrimą, o dabar ateina tarifų kėlimo laikas, nes ta infrastruktūra dėvisi. Kitoms valdžioms buvo lengva nedidinti įkainių, nes galėjo gauti europinę paramą. O šiandien šis iššūkis yra, ir čia tikrai reikia kardinalių pokyčių. Man kelia abejonių ir Kauno bei Vilniaus atliekų deginimo gamyklose suprogramuoti atliekų kiekiai. Neabejoju ir tuo, kad ne viskas padaryta, kad atliekos būtų tinkamai išrūšiuojamos ir juo labiau perdirbamos.

Ankstesnė Vyriausybė labai didžiavosi daugiabučių renovacijos eiga.

Didelis paramos renovacijos projektams intensyvumas privedė prie to, kad turime baisią įtampą valstybės biudžete, Klimato kaitos programoje, iš kurios renovacija yra refinansuojama. Viską lems galimybės. Kol kas matau itin ilgą procesą, iki projektas pradedamas: yra tikrai nemažai administruojančių institucijų, o rezultatas – kokybe nepatenkinti gyventojai.

Taigi man norėtųsi vientiso ir ypač valdymo audito, kad pasižiūrėtume, kur stringama. Gal įmanoma sutrumpinti projektų laiką ir, žinoma, užtikrinti kokybę. Gal reikia sukurti naujas kontrolės schemas, gal didesnes kontrolės teises suteikti savininkams. Čia kol kas matau tik problemas – ne sprendimą. Iš pradžių reikia žvilgsnio iš išorės. Kituose sektoriuose jau daugiau ar mažiau pasirengta pokyčiams – renovacija buvo kiek palikta.

SA archyvo nuotr.

Ką tik įsigaliojo reikalavimas statyti tik A energinio naudingumo klasės pastatus. Ir kartu pasigirdo pasvarstymų, kad gal reikėtų netaikyti to reikalavimo kaimiškosiose vietovėse, argumentuojant, kad dalis gyventojų ten keliasi stokodami lėšų įsikurti miestuose ir tai jiems būtų per didelė finansinė našta. Kartu apeliuojama į teisę gauti tai prievolei vykdyti kompensaciją – kaip kad renovacijai.

A energinio naudingumo klasė – labai geras reikalavimas. Jis tikrai teisingas aplinkosaugiškai – turime būti atsakingi už aplinkos kokybę. Manau, kad jei esame prisiėmę įsipareigojimus Europos Sąjungai, tai turime juos vykdyti. Iki šiol buvo kitokia politika – mes labai daug išsisukinėjome, o galutinis rezultatas…

Kitas aspektas yra socialinis, čia yra persipynusių daug jautrių dalykų. Nors galvoju, kad jei investuoji į naują pastatą, jau nesi pažeidžiamiausioje socialinėje grupėje. Nebūčiau linkęs atsisakyti šio reikalavimo, juolab kad tam buvo seniai ruoštasi, seniai apie tai kalbėta. Tačiau atsibundama, kai jau buldozeris kieme.

Dėl kompensavimo mechanizmo – taip, kaip ir renovacijos atveju, vienas jos motyvų yra aplinkosauginis – energijos taupymas. Tačiau ar tokiai paramai yra lėšų? Konkuruojama juk dėl to paties biudžeto pinigų kiekio. O, tarkime, prisiimti paskolos riziką valstybės vardu privataus intereso naudai irgi nėra etiška, nes tada tie įsipareigojimai užkraunami visiems gyventojams. Kaip žmogus norėčiau, kad visi gautų paramą ir mes gyventume A++ energinio efektyvumo namuose, bet finansinės galimybės yra ribotos.

Kaip vertinate idėją Aplinkos ministeriją perkelti į Jūsų gimtąjį miestą Kauną?

Šiandien yra dvi nuomonės: viena, kad reikia kelti visas ministerijas į vieną pastatą, kita – išskaidyti po regionus. Visi sutinkame, kad tikrai yra tarpinstitucinio bendradarbiavimo problemų, ir kyla klausimas, ar tos institucijos, kurios pagal savo prigimtį turėtų būti regionuose, negalėtų ten persikelti. Tai gana rimtai svarstytinas, bet per ankstyvas klausimas.

Jeigu pavyks peržiūrėti valstybės valdymo sandarą, kad sumažėtų konkurencija ir būtų daugiau tarpinstitucinių programų, tai dar labai didelis klausimas, į kurią pusę tai turės judėti – ar į atskirtį tarp tų ministerijų, ar kaip tik į jų konsolidaciją.

Jau teko girdėti, kad naujasis aplinkos ministras neturi ypatingos traukos leisti laisvalaikį gamtoje: nemedžiojate, negrybaujate, nežvejojate.

Tikrai negaliu gyventi be kalnų – man blogai, jei bent trumpai nenuvažiuoju į kalnus. Darau tai seniai ir turiu šią priklausomybę. Gal esu kiek tingus, neinu labai aukštai, bet man norisi kalnuose būti, pavargti, nusitrinti kojas, nusvilti saulėje – man to reikia.

K. Navicko asmeninio archyvo nuotr.

Dosjė

1988 m. Kęstutis Navickas baigė Kauno 40-ąją profesinę technikos mokyklą (elektros mechaniko specialybė). Darbas privačioje liaudies amatų mokykloje Vilkijoje, vėliau kultūros leidinių leidykloje „Taura“.

1992 m. pakviestas dirbti vyriausiuoju valstybės inspektoriumi Kultūros paveldo departamento Kauno miesto padalinyje (sritis – Kauno miesto archeologinio ir militaristinio paveldo apsauga).

1995 m. K. Navickas išrinktas bendrijos „Atgaja“ pirmininku.

1999 m. Vilniaus universitete baigė istorijos bakalauro studijas.

1999 m. laimėjo konkursą užimti Regioninio aplinkos centro Vidurio ir Rytų Europai Lietuvos biuro vadovo postą.

2009 m. išklausė darnaus vystymosi valdymo ir administravimo magistro studijų programą Mykolo Romerio universitete.

Nuo 2006-ųjų iki šiol dirbo tarptautinėje nevyriausybinėje organizacijoje Baltijos aplinkos forume, ėjo direktoriaus pavaduotojo pareigas.

46-erių K. Navickas vedęs, turi tris vaikus.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2016 / 6.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.