Prieš keletą savaičių paskelbusi ieškanti atsakingo ir gamtą mylinčio šeimininko Pavilnių ir Verkių regioniniams parkams, sostinės savivaldybė išsirinko naująją direkcijos vadovę – konkursą laimėjo Jolanta Radžiūnienė, pastaruosius 5 metus direkcijoje dirbusi Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vedėja.
Į direkcijos vadovo pareigas pretendavo trys kandidatai. Vieni svarbiausių jiems keltų reikalavimų – išmanyti saugomų teritorijų sistemą ir jos valdymo pagrindus, valstybinių parkų struktūrą bei turėti ne trumpesnę kaip 3 metų darbo organizavimo patirtį pagal įgytą išsilavinimą.
J. Radžiūnienei nuo šiol teks rūpinsis 7,5 tūkst. hektarų ploto parkų teritorija, didelį dėmesį skiriant parkų gamtos ir kultūros vertybių išsaugojimui, propagavimui.
„Jau metas keisti nusistovėjusį suvokimą, kad saugomose teritorijose dominuoja valdymo draudimais, apribojimais ir suvaržymais forma. Pavilnių ir Verkių regioniniai parkai atsinaujins kartu su atsinaujinančiu Vilniumi. Tapusi vadove, greitai ir dalykiškai spręsiu užsilikusias problemas teritorijų apsaugos ir planavimo srityje, lanksčiai valdydama, derinsiu lankytojų ir vertybių apsaugos interesus. Prioritetai – parkų individualūs apsaugos reglamentai, lankstus tarpinstitucinis bendradarbiavimas, vientisa pažintinių maršrutų ir takų sistema, susijungianti su miesto takų sistema ir kt.“, – vardijo J. Radžiūnienė.
Bene populiariausia parkų gamtos pažinimo forma yra turizmas pėsčiomis ir dviračiais, tad ir iš naujo vadovo buvo tikimasi, jog bus aktyvus, mėgstantis gamtą ir nevengiantis per parkų teritoriją dviračiu numinti.
Paklausus J. Radžiūnienės, ar ji mokanti minti dviračiu, biomedicinos mokslų daktarė, gidė, gamtos ir kultūros paveldo žinovė atsakė ne tik minanti dviratį, bet ir pėsčiomis apvaikščiojusi visas abiejų regioninių parkų teritorijas, išbandžiusi pėsčiųjų trasas. Dar daugiau – naujoji vadovė parkų teritorijose nuolatos veda pažintinius pėsčiųjų ir dviračių žygius ir net patruliuoja kartu su policijos rėmėjais bei pareigūnais.
Pasak naujosios vadovės, Europoje sėkmingai praktikuojama, bet Lietuvos regioniniuose parkuose to dar nėra – rekreacijai skirtose gamtinėse teritorijose įrengiamos kepsninių zonos. Ši idėja galėtų būti įgyvendinta ir Verkių, ir Pavilnių parkuose, pasitelkus paramą, „Dovana Vilniui“ iniciatyvas, vietos bendruomenes.
Pirmieji J. Radžiūnienės darbai bus suvaldyti situaciją, saugant vertingas rekreacinės paskirties parkų teritorijas nuo statybų, išsiaiškinus visų parkuose veikiančių institucijų vertinimus, labai aiškiai ir konkrečiai detalizuoti vykdomas funkcijas, rasti kompromisus ir pasiskirstyti darbus bei atsakomybes, užtikrinti lankytojų ir vertybių apsaugos interesus.
