Blog

Ignas Uogintas – apie tyrimo ir kūrybinių ieškojimų svarbą architektūros studijose

Aistė Ambrazevičiūtė, Imaginary Folklore – Recreating the Landscape, Fine Arts Academy Vienna, tutors: Kathrin Aste, Michael Hansmeyer, Wolfgang Tschapeller, 2016.

„Projekto koncepcija pagrįsta sudėtinga medienos anatomija bei mikro analize, derinant įvairius mąstelius ir medžio dalis. Tai leido pamatyti naujas nematytas medžio formas. Projekto tikslas – iš naujo atrasti medinę architektūrą ir dizaino parametrus.“


Mane domina architektūrinis tyrimas, kūrybinis eksperimentas, idėjos ieškojimas ir nuoseklus projekto vystymas. Tiek architektūros studijose, tiek praktikoje tai yra fundamentalios dalys, dedančios pagrindą geram projektui. Aukštosios architektūros mokyklos turi išskirtinę galimybę „įdarbinti“ intelektualų protą, burti skirtingų sričių specialistus ir tyrinėti aktualias problemas, plačiai ir sykiu kruopščiai gilintis į problemų esmę, siūlyti inovatyvius sprendimo būdus. Kritinis mąstymas, vietos analizė ne tik sukuria tvirtą pagrindą geram studijų projektui, bet ir skatina platesnę architektų ir kitų profesionalų bendruomenę kreipti dėmesį į esamas ir naujai kylančias problemas, jų priežastis ir pasekmes, potencialius sprendimo būdus.

Kodėl reikia daugiau tyrimų ir ieškojimų architektūros studijose? Visų pirma, manau, kad tyrimas architektūroje padeda atsakyti į du svarbius klausimus: pirma – skenuoti architektūros erdvę ir identifikuoti kylančias problemas, su kuriomis architektūros praktikoje dar nesusidurta (tai padeda nuspėti potencialius iššūkius ir pavojus ilgoje perspektyvoje, sugalvoti tvarius, nuoseklius principus planingai modeliuoti architektūros raidą) ir antra – ieškoti naujų tyrimo būdų, eksperimentų formomis, funkcijomis, architektūriniais principais, naujomis technologijomis bei jų pritaikymo būdais architektūros praktikoje.

Šį tekstą rašau kaip dialogą, jame kalbindamas skirtingus architektūros ekspertus – dėstytojus ir mokyklų vadovus, kurie dalijasi savo pastebėjimais apie tyrimą ir idėjos ieškojimą savo architektūros projektuose ir savo studentų studijų darbuose. Kopenhagos Karališkojoje menų akademijoje, architektūros fakultete (ang. The Royal Danish Academy of Fine Arts Schools of Architecture, Design and Conservation), ar STRELKA medijos, dizaino ir architektūros institute Maskvoje (ang. Strelka Institute for Media, Architecture and Design), ar Šendženo urbanistikos, kraštovaizdžio ir vizualinių menų akademijoje (ang. FUTURE+ Aformal Academy of Urbanism, Landscape and Public Art) – tarpdiscipliniškumas, inovacijos, tyrimas ir eksperimentavimas yra neatsiejama edukacijos dalis, siekiant išugdyti specialistus, kurie gebėtų spręsti problemas, kurių dar šiandien gal net negalime įsivaizduoti ar kurių darbo ir tyrimų lauko kontekstai dar net neegzistuoja; gebėtų ieškoti aktualiausių šių dienų iššūkių sprendimų. Todėl šių trijų institucijų atstovai (ir aš) tekste pateikia savo nuomonę, įžvalgas ir pamąstymus apie tyrimą edukacijoje.

Vienas iš mano pašnekovų, Jasonas Hilgefortas (urbanistas, Šendženo „FUTURE+“ urbanistikos, kraštovaizdžio ir architektūros akademijos direktorius) pastebi, kad dažnai teisingai suformuluotas klausimas ir išryškinta esminė problema gali būti net svarbesnė nei metodiškai nuosekliai atliktas projektas ir yra vertingesnis tiek studentui, tiek ir platesnei auditorijai. Jo vadovaujama „FUTURE+“ akademija nepaiso nusistovėjusių kanonų – jie siekia auginti ateities lyderius plėsdami architektūrinio mąstymo lauką, neapsiribodami konkrečiomis egzistuojančiomis projektavimo ir tyrimo metodologijomis.

Paklaustas apie kūrybiškumą studijose, Jasonas Hilgefortas atsako: „Mūsų tikslas – kurti lyderius. Mes netikime nuostata: „mes žinome, kaip tai padaryti“. Skatiname naudoti naujus, principus ir būdus, eksperimentuoti ir nebijoti klysti, kiekviename žingsnyje diskutuoti ir analizuoti kartu su komanda. Studentai yra skatinami diskutuoti ne tik tarpusavyje, bet taip pat ir su profesionalais. Mes manome, kad būtina žaisti, išdykauti ir eksperimentuoti. Mokykla – tai vieta išbandyti naujus dalykus, o ne išmokyti konkrečios proceso metodologijos. Mums erdvės mokslų studijos (architektūra, urbanistika, landšaftas ir kt.) nėra paremtos vien erdvių projektavimu ir estetika. Mes siekiame skatinti būti sąmoningiems ir suvokti politinius, demografinius, ekonominius ir kitus procesus, kurie daro įtaką erdvių kūrimui. Stengiamės kovoti su vizualinės medžiagos kultu, kuris, mūsų nuomone, šiandien pasaulyje per daug dominuojantis ir diktuoja erdvinių praktikų ir mokslų veiklą. Naudojant pjūvius, planus, vizualizacijas kuriamas tik labai siauras požiūrio taškas. Bet yra daug daugiau priemonių, kuriomis galima tyrinėti ir išreikšti architektūrą, urbanistiką ar landšaftą.

Visų pirma, mes nemokome studentų „amato kelio“. Žinoma, skatiname studentą įsigilinti į klausimo esmę įvairiais aspektais, priklausomai nuo jo įgūdžių (pavyzdžiui, per kinematografijos, interviu ar statistinės analizės prizmę). Taip pat skatiname išbandyti skirtingus kelius, kurių jie, o dažnai ir mes, dar nesame pramynę. Mes taip pat stipriai stumiame mąstyti analitiškai ir abstrakčiai kūrybiškai vienu metu. Vardan kažko nauja, neatrasta… Taip pat mes skatiname dalytis komandoje. Procesas nėra „mano“ ar „tavo“. Ieškome ir dirbame kartu, kad atrastume, o ne varžytumės dėl geresnių rezultatų. Taip norime palengvinti atrasti savo ieškojimų ir kūrybos kelią, savo metodus, o ne diktuoti dogmą. Mums labai svarbus visas procesas ir sistemos, susijusios su projekto vystymu, kurį dažnai architektai nuvertina. Pirma – svarbu suprasti procesą: „kas užsako projektą?“; „iš kur atkeliauja pinigai projektui?“; „koks yra vystytojo tikslas šiuo projektu?“; „kaip atkeliauja reikalinga energija?“; „kaip projektas bus vystomas po statybų pabaigos?“; „kokios kitos jėgos ar įtakos gali daryti poveikį projekto vystymuisi?“; „ko projektas nėra numatęs ir kas galėtų atsirasti ateinančiais metais?“. Tai darome tam, kad sudėliotume proceso prioritetus, bet ne hierarchiją. Šis mokymo kelias veda labai įvairiomis kryptimis.

Architektūra, urbanistika, landšaftas ir kita – visos šios erdvinės praktikos apima labai daug aspektų. Kai kurie studentai nori gilintis į architektūrines detales, kaip namo lango jungtys, kiti apie tai negalvoja. Kai kurie yra susidomėję politiniais aspektais, turėsiančiais įtakos jų ateities karjerai, kiti apie tai negalvoja. Mes stengiamės turėti plačią studijų programą, su „giliais slėniais“, kad kiekvienas studentas galėtų turėti savo paties sudėliotą veiklų žemėlapį, visišką priešpriešą plačiai naudojamam standartiniam studijų projekto rengimui.“

Tuo tarpu Kuba Snopek’as (urbanistas ir architektūros tyrėjas, „STRELKA“ Medijos, dizaino ir architektūros instituto Maskvoje dėstytojas) pabrėžia teisingai suformuluotos užduoties studijų darbams svarbą siekiant argumentuoto rezultato: „Manau, kad architektūros studentai dažnai nuvertina dvi dalis – užduotį ir tyrimą. Pirma, užduotis turi būti teisingai suformuluota, suderinta, ir iki galo aiški visoms bendro proceso grupėms. Antra – tyrimas, kurio esmė dažniausiai yra suprasti pastato funkciją – kaip jis turėtų veikti. Visada stengiuosi atrasti esmę: „kas yra teatras?“; „kas yra gyvenamasis namas?“; „ką reiškia skaityti ar melstis?“. Manau, mano projektuose tyrimas niekada neprasideda nuo vietos, bet nuo esminės statinio funkcijos, aplink kurią sukasi visas pastato gyvavimo procesas.

Tyrimo procesas (kuris veda pagrindinės projekto vystymo idėjos link) yra visada panašus savo struktūra, bet varijuoja tūkstančiu detalių kiekvienu konkrečiu atveju. Pagrindinės sudedamosios dalys yra šios: a) tyrimo duomenų bazės kaupimas ir trumpas visų dalių tyrimas; b) dėsningumų sukauptuose duomenyse atradimas ir išgryninimas; c) dėsningumų įvardinimas; d) „idėjinimas“ – atrastų dėsningumų pritaikymas konkrečiam atvejui ateityje.

Viso to esmė paprasta – atsakyti į vieną fundamentalų klausimą – „KODĖL?“. Kiekviename projekte, atliktame „Strelka“institute ar mano asmeniškai, kiekvieno etapo metu turi būti aiškūs vystymo motyvai. Paprastai tariant, kaskart brėžiant liniją turi suprasti KODĖL tu ją brėži. Architektūra turi turėti stiprų racionalų pagrindą.“

Arnas Cermakas Nielsenas (danų architektas, BCVA architektų kontoros partneris, taip pat dėstytojas Kopenhagos Karališkojoje architektūros akademijoje) pridurtų, kad svarbu atrasti vietos potencialą, jos pridėtinę vertę, to jis pats savo praktikoje ir savo studentų darbuose ieško: „Studijų programos, manau, turi visada turėti socialinį atspirties tašką, būti socialiai atsakingos. Aktuali visuomenei problema, krizė ar kažko poreikis gali būti tiriamas per architektūros ar urbanistikos prizmę. Projektuojant konkrečioje teritorijoje, galima pakelti aplinkos gyvybingumą, pavyzdžiui, sukuriant viešąją erdvę ar unikalų statinį, kurie galėtų pasiūlyti grąžą aplinkai. Atradus tokius gyvybingumo aspektus pats studento darbas gali turėti didesnę vertę. Tiesa sakant, manau, svarbu sekti tiek globalius, nacionalinius ar lokalius įvykius ir, atsiradus galimybei, susiklosčiusią problemą spręsti architektūrinėmis ar urbanistinėmis priemonėmis. Todėl savo studentams rekomenduoju sekti naujienas, debatus ar net tam tikrą statistiką, kad būtų lengviau identifikuoti jų projektų apimtį.

Atrasti ir įtikinti privačius užsakovus siekti socialinio atsakingumo platesniu masteliu dažnai būna sunku, jei tai neatneša konkrečios naudos jiems asmeniškai. Tačiau kai kurie Danijos miestai geba nuosekliai kurti miestų architektūros politiką ir veiksmų planus, kuriuos seka ir teritorijų vystytojai. Vystytojų ir projektuotojų „minkštų teritorijos vertybių“ supratimas palengvina dialogą su valdžios institucijomis, kurios yra daug platesnės negu vien teritorijos tankumas, programa ir aukščiai.“

Panašiai mąsto ir Slavis Lewas Poczebutas (Berlyne įsikūrusios „Mekado“ architektūros studijos partneris, buvęs OMA studijos projektų vadovas, taip pat dėstytojas svečio teisėmis įvairiuose universitetuose), ieškantis būdų naujai pažvelgti į pačią architektūros studijų projektavimo programą Lietuvoje, VGTU Architektūros fakultete, eksperimentuojant su formatu. S. Lewas Poczebutas VGTU Architektūros fakultete pristatė intensyvias kelių savaičių komandines kūrybines dirbtuves grupiniams projektams realizuoti. Jų rezultatas – kelios erdvinės instaliacijos ir paviljonai, sukurti pačių studentų. Lietuvos studentams neįprastas projekto formatas, komandinis darbas, naujos temos sukuria prielaidas pažvelgti į projektavimo procesą nutolstant nuo standartinio studijų projekto darymo ir individualiai ar komandoje apmąstyti daug įvairiapusių, nenuspėjamų klausimų.

S. Lewas Poczebutas pastebi, kad „architektūros mokyklos turi pastoviai ieškoti naujų architektūros ir urbanistikos mąstymo ir vystymo metodų, kad neatsiliktų nuo bendrų miestų kaitos tendencijų, augant urbanizuotam pasauliui ir didėjančiam inovacijų poreikiui. Architektūros mokykloms reikia naujų metodų architektūriniam ir urbanistiniam mastymui ir naujų procesų vystymo progresyviems ateities miestų sprendimams. Architektūros edukacija privalo skatinti studentus domėtis, klausti, būti kritiškiems ir savikritiškiems, vystyti savo, kaip profesionalo, aistrą ir kūrybiškumą architektūros temoje ir už jos ribų.

Mano kalbinti ekspertai iš skirtingų pasaulio vietų skirtingai kalba apie kūrybingumą, jų metodai ir projektai skiriasi, bet jie visi vieningai pabrėžia tyrimo ir eksperimentavimo svarbą siekiant atrasti projekto esmę, prigimtį ir problematiką. Taip pat, visi pašnekovai pabrėžia, kad šiose architektūros mokyklose intensyvus darbas turi vykti ir vyksta ne vien tarp studentų, tačiau ir tarp dėstytojų – kiekviena paskaita reikalauja intensyvaus darbo paskaitai ruošiantis, jos metu, diskutuojant ar apmąstant po paskaitos. Dėstytojai konkuruoja ir taip stengiasi išlaikyti aukštą studijų kartelę tarp skirtingų grupių ar katedrų.


Lietuvoje pastaraisiais metais kylantiems iššūkiams, reikalaujantiems kompleksinių ir nelengvų sprendinių, nebepakanka gerųjų praktikų pavyzdžio iš svetur, jie prašosi inovatyvių ir unikalių sprendimo būdų bei kompleksinio, strateginio ir kūrybinio ieškojimų kelio. Tokiems iššūkiams spręsti pavienių specialistų nebepakanka, drauge į procesus turi įsitraukti nuo urbanistų, architektų, statytojų iki politikų, interjero dizainerių ar net miesto erdvių entuziastų.

Šiandiena praktikoje architektas, urbanistas ar landšafto specialistas turi gebėti ne vien profesionaliai spręsti iškilusias miestų problemas, bet ir jas atrasti, identifikuoti. Mokytis atrasti, suprasti ir įvertinti kompleksines problemas ir iššūkius, mokytis diskutuoti ir išgirsti, atrasti bendrus veiklos vektorius, galime architektūros aukštosiose mokyklose. Tekste minėtos architektūros mokyklos pačios mokosi ir padeda skirtingoms organizacijoms ir institucijoms atrasti, suprasti ir pažinti. STRELKA institutas, kaupdamas patirtį per studijinius tyrimus, glaužiai dirba su skirtingomis institucijomis organizuojant Maskvai svarbius konkursus ir kitus urbanistinius procesus, FUTURE+ akademijoje dėstytojai ir studentai dėsto paskaitas ir daro „workšopus“ su ikimokyklinio amžiaus vaikais ir seneliais, vietinėmis bendruomenėmis, Kopenhagos Karališkoji akademija pristato savo platų bigiamųjų darbų spektrą įvairių sričių specialistams, miestėčiams ar net turistams didelėse ekspozicijų erdvėse.

Žinoma, pirminė universitetų misija – išugdyti savo srities specialistą, tačiau universitetas – taip pat vieta, kurioje gali ir, manau, turi būti nagrinėjamos svarbios problemos, ieškoma procesų priežasčių ir sprendimo būdų, kuriamos strategijos galimiems miestų scenarijams, vyktų diskusijos tarp specialistų, šviečiama visuomenė. Aptartose architektūros mokyklose architekto edukacija išeina iš techninių dalykų mokymo rėmų. Visi pašnekovai pabrėžia, kad svarbu ugdyti mąstančią, savimi pasitikinčią, mokančią rinkti informaciją ir ją kritiškai vertinti asmenybę, gebančią analizuoti ir kurti inovacijas, neapsiribojant standartiniais, nusistovėjusiais metodais, kad ir kas tai bebūtų – namas, miestas, gatvė, parkas, ar net kompiuterinė programa.


Ignas Uogintas.

Ignas Uogintas yra architektas ir DO ARCHITECTS biuro partneris nuo 2015 metų. Su DO ARCHITECTS komanda dirba prie tokių projektų, kaip Svencelės teritorijos plėtra, „Ogmios miesto“ Vilniuje teritorijos plėtra, daugiabučių kvartalo Vilniuje „Misionierių Namai“. Iki prisijungiant prie DO ARCHITECTS komandos Ignas savo profesine patirti rinko architektūros ofisuose Lietuvoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Danijoje.

Baigė architektūros studijas Karališkojoj Kopenhagos Architektūros Akademijoje, prieš tai mokėsi Amsterdamo Architektūros Akademijoje ir Vilniaus Technikos Universitete, Architektūros fakultete. Magistratūros baigiamasis darbas plačiai nagrinėja Vilniaus Pašilaičių mikrorajono istoriją, problemas ir vystymo galimybes nuo mažų intervencijų iki rajono regeneracijos. Igno Uoginto bakalauro baigiamasis darbas buvo apdovanotas geriausiu studijų projektu Lietuvoje.

Su architektūriniais ofisais yra daręs projektus ir laimėjęs ne viena architektūrini konkursą įvairiose šalyse. Tarp svarbiausių tarptautinių laimėjimų – pirma vieta Helsinkio Pietinio Uosto teritorijos urbanistiniame konkurse 2011 metais, prie kurio dirbo su „MAXWAN“ architektų komanda iš Roterdamo.

Didžioji dalis projektų, tyrimų ir studijų buvo susiję su miestų architektūrinių ir urbanistinių struktūrų analize ir kūrimu problematinėse teritorijose atkreipiant dėmėsi į platų erdvinį, sociokultūrinį, ekonominį ir kt. kontekstą.

„ALF06. Edukacija“ inf.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.