Blog

Gebantis keistis miestas – pagal architektą I. Uogintą

architektas_uogintas
Architektas Ignas Uogintas.

Modernaus meno centras (MMC), „Ogmios“ miestas, „B Nordic 26“ centras, „Lijo“ viešbutis Gargžduose, Svencelės gyvenvietės detalusis planas ir vandens aitvarų centras, gyvenamųjų namų kvartalas „Misionierių namai“ Vilniuje – tai vieni iš daugelio architektų biuro „DO ARCHITECTS“ projektų, formuojančių Vilniaus bei kitų miestų veidą. „Sveiko miesto pagrindas yra gebėjimas keistis, neprarandant savo savasties“, – neabejoja Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) absolventas ir „DO ARCHITECTS“ vienas iš partnerių Ignas Uogintas. Kalbamės apie patogų ir dinamišką miestą, jo virsmą, perspektyvas, vaidmenį žmonių gyvenimuose. Apie Vilnių, kurio trauka ir noras prisidėti prie jo klestėjimo straipsnio herojui buvo stipresnis už sėkmingą gyvenimą emigracijoje.

Vienoje knygoje Jurga Ivanauskaitė rašė, kad Vilniuje, kaip nė viename kitame Lietuvos mieste, tvyro visuotinis nepaaiškinamas jausmas, kad, gyvendamas čia, negali sustoti jo mylėti, nes, jei taip nutiks, jis nebemylės tavęs. O ar Jūs mylite Vilnių? Už ką?

Taip, myliu. Miestas, kaip reiškinys, mane labai domina. Vilnių matau kaip dinamišką, paslaptingą, daugiaveidį. Jis toks yra šiandien, toks buvo istoriškai, ir, tikiuosi, toks išliks ateityje. Apie tai labai gražiai rašo Laimonas Briedis savo knygoje „Vilnius – savas ir svetimas“, kurioje aprašomas skirtingų personų skirtingais laikotarpiais matytas Vilniaus veidas – kam svetimas ir nesuprantamas, kam jaukus ir savas.

Pasakius žodį „miestas“, kyla mintis apie metropolio dangoraižių siluetą. Šie dangoraižiai dažniausiai būna biurų pastatai, demarkuojantys metropolio centrinį verslo kvartalą. Dangoraižių silueto vaizdinys yra evoliucionavęs į sėkmingo ir besivystančio miesto įvaizdį. Visgi dažniausiai šie miesto kvartalai turi gana mažai ką bendro su kultūriniu ir istoriniu miestu, kuriame ar šalia kurio šie dangoraižiai stovi.

Esamų ir potencialiai galimų Vilniaus tūrių, erdvių įvairovė įkvepia. Sveikas miestas turi gebėti prisitaikyti prie kintančių poreikių, sugebėti dinamiškai augti ir tuo pačiu išlikti kompaktiškas ir neprarasti savasties. Mums reikia stengtis puoselėti savo miestą kaip kompaktišką ir įvairų, nuoseklų ir jungiantį, kupiną aukštos kokybės architektūros ir viešųjų erdvių. Platus, žemas, išmėtytas ir šiek tiek fragmentuotas Vilnius įkvepia galvoti, kurti, spręsti jame kylančius iššūkius, tuo užburdamas jį mylėti ir atrasti vis iš naujo.

Kurie pasaulio miestai Jums atrodo patraukliausi architektūriniu požiūriu? Į ką galbūt reikėtų lygiuotis Vilniui?

Visi miestai yra kažkuo unikalūs. Barselona turi griežtą kvadratinių kvartalų sistemą su keliomis pagrindinėmis alėjomis, kurios kerta visą centrinę miesto dalį, Niujorkas neįsivaizduojamas be Centrinio parko, Amsterdamas – be raudonų plytų gatvelių ir įėjimų į atskirus žmonių butus tiesiai iš gatvės.

Istoriškai susiklosčiusios gatvės, žymūs pastatai, vietos kultūra, ekonominė galia, gamtinės sąlygos, žmonių įpročiai ir t. t. diktuoja miesto evoliucijos kryptį. Kiekvienas miestas turi savo charakterį, savo braižą. Labai dažnai vieniems miestams būdingi bruožai yra visai netinkami kitiems. Pavyzdžiui, Maroke Fezo miesto senamiesčio gatvės yra pilkos, belangės, siauros, dengtos, tačiau vidiniai namų kiemai ir jų fasadai „išpustyti“ nuostabia puošyba, fontanais, sodais. Tuo tarpu Vilniaus senamiestyje gausu puošnių skirtingų laikotarpių gatvės fasadų, o vidiniai kiemai dažnai paliekami net netinkuoti, juose apstu sandėliukų, tvorų. Skirtinga kultūra, nusistovėję įpročiai, gamtinės sąlygos turi įtakos ir skirtingai miesto erdvių raidai, jų suvokimui. Ir visgi, jei reikia Vilniaus miestą lygiuoti su kitais, noriu, kad Vilnius lygiuotųsi savo unikaliu išskirtinumu.

Kaip vertinate Vilniaus pokyčius per pastaruosius, sakykime, 10 metų? Kokius paskutiniojo dešimtmečio čia įgyvendintus projektus išskirtumėte?

Augti kartu su santykinai neseniai Nepriklausomybę atgavusia šalimi yra neįtikėtina dovana ir galimybė. Būti to dalimi ir gebėti prisidėti prie šalies gerovės kūrimo yra be galo didžiulė garbė, privilegija. Manau, kad pokytis per pastaruosius 10 metų ar daugiau yra išties milžiniškas. Gerųjų pavyzdžių šiandien yra daug, didelės dalies Lietuvos piliečių gyvenimo ir darbo kokybė išaugo, architektūros projektai tampa vis labiau pastebimi tarptautinėje arenoje.

Jei reikia išskirti keletą pavyzdžių, paminėčiau Paleko ARCH studijos kartu su Plazma architektais projektuotą gyvenamųjų namų kvartalą „Rasų namai“, kuriame susilieja miškas ir gyvenamieji namai, architekto Audriaus Ambraso studijos pastatytą „Rupert“ tarpdisciplinį edukacijos centrą, labai moderniai interpretuojantį šlaitinį namą, ar Processoffice studijos Nacionalinio Latvijos meno muziejaus rekonstrukciją Rygoje, nauja architektūra pabrėžiant istorinio muziejaus tūrio ir erdvių grožį.

Kalbant apie „DO ARCHITECTS“ projektus, labai malonu stebėti pokyčius šiuo metu vystomoje „Ogmios“ teritorijoje, Vilniuje. Iš karinio miestelio sovietmečiu šiandien ši teritorija tampa gyva, kviečiančia, dinamiška miesto dalimi, kurioje gausu skverų, kavinių, fontanų.

Sostinė stipriai auga, tuo tarpu mažieji miestai palengva nyksta. Ar galite numatyti, kuria linkme plėsis Vilnius, koks kitų Lietuvos miestų likimas?

Ši situacija Lietuvoje nėra unikali – dideli miestai sparčiai didėja, o periferinės teritorijos traukiasi dėl bendrų globalių tendencijų, pastebimų kone visame vakarietiškame pasaulyje. Žmonės en masses migruoja į miestus, ieškodami laimės ir geresnio gyvenimo galimybės. Šiandien daugiau žmonių gyvena miestuose, nei kur nors kitur. Prognozuojama, kad 2050-aisiais juose gyvens iki aštuoniasdešimt procentų viso pasaulio populiacijos.

Priežastis, kodėl žmonės migruoja į miestus, yra aukštas gerovės lygis, kurį gali generuoti išvystyta urbanistinė aplinka: nuo gerai apmokamų darbo vietų iki aukšto lygio kultūros renginių. Matome, kad šiandien apie tris ketvirtadalius viso pasaulio pelno yra generuojama miestuose ir, kuo jie didesnis, tuo pajamų vienam gyventojui dydis auga. Londonas generuoja apie du procentus pasaulio turto, Niujorkas – apie du su puse, Tokijas – daugiau nei tris procentus. Metropolis taip pat suteikia galimybę žmogui kilti socialinėje hierarchijoje.

Taigi, neabejoju, kad Vilnius ir toliau augs periferinių teritorijų sąskaita. Tikiu, kad mūsų sostinė taps vis kompaktiškesnė, funkcionalesnė, didės skirtingų interesų grupių, erdvių ir pastatų įvairovė.

Viename interviu esate minėjęs, kad daug įdomiau kurti augančiose, besikuriančiose, didelį potencialą turinčiose ekonomikose, kokios ir yra Baltijos valstybės. Ar Vilniuje išnaudojamas turimas potencialas?

„DO ARCHITECTS“, dirbdami su bet kuriuo projektu, visuomet turi tikslą atrasti paslėptą vietos potencialą ir pridėtinę vertę – kultūrinę, meninę, istorinę, ekonominę ir t. t. Į architektūros projektavimo procesus visada žiūrime kompleksiškai, įtraukdami platų profesionalų ratą. Pastaraisiais metais Lietuvoje kylantiems iššūkiams, reikalaujantiems kompleksinių, nelengvų sprendimų, nebepakanka gerųjų praktikų pavyzdžio iš svetur – reikia inovatyvių ir unikalių sprendimo būdų bei kompleksinio, strateginio, kūrybiško ieškojimų kelio. Tokiems iššūkiams spręsti pavienių specialistų nebepakanka, į procesus turi būti įtraukta daugybė kitų savo srities žinovų: nuo urbanistų, architektų, statytojų iki politikų, interjero dizainerių ar net miesto erdvių entuziastų.

Šiandien architektas, urbanistas ar kraštovaizdžio specialistas turi gebėti ne tik profesionaliai spręsti iškilusias miestų problemas, bet ir jas atrasti, identifikuoti. Didžiausias mūsų šalies potencialas, kurį mes turime labiau išnaudoti, yra protas. Svarbu ugdyti mąstančią, savimi pasitikinčią asmenybę, mokančią rinkti bei kritiškai vertinti informaciją, gebančią analizuoti ir kurti inovacijas. Kad ir kas tai bebūtų, – namas, miestas, gatvė, parkas ar kompiuterinė programa, – svarbiausia dirbti neapsiribojant standartiniais, nusistovėjusiais metodais.

Architektūra iš istorinės pusės dažnai siejama su įtaka, nes tai yra būdas kontroliuoti, daryti įtaką miestui. Ar pritariate šiam teiginiui?

Kaip sakė Joanas Closas: „Miestas yra žmogaus tvarinys, socialiai sukurtas materialus artefaktas.“ Dvidešimt pirmajame amžiuje miestų projektavimas ir projektavimas miestuose jau nebėra pavienių projektuotojų, įstatymų leidėjų ar investuotojų rankose. Mes jau gana seniai negyvename aplinkoje, kur vienas va(l)dovas nurodo, kaip turi būti padaryta, ir visi nekvestionuodami tuo seka. Miestas – tai organizuota platforma, kurioje skirtingos suinteresuotos pusės turi terpę savo veikloms, veikiančioms aplinką. Žinoma, architektūra visuomet daro įtaką savo aplinkai, kad ir kokia ji bebūtų – politinė, kultūrinė, ekonominė ir t. t. Manau, kad šiandien Lietuvoje mes mokomės daugiau kalbėtis, diskutuoti, būti atviresni. Mokomės daryti įtaką, veiksmų planą suderindami su vis daugiau suinteresuotų grupių, pagal vis aiškesnes, mūsų bendru susitarimu sutartas taisykles.

„DO ARCHITECTS“ dirba su MMC projektu, kur bendradarbiaujate su itin garsiu pasaulio architektu Danieliumi Libeskindu. Šis savo srities profesionalas yra sakęs, kad architektūra – vienintelė taip griežtai kontroliuojama meno rūšis, bet tai vis tiek didelis menas. Šiame žurnalo numeryje nagrinėjame mokslo temą. Taigi, Jūsų požiūriu, architektūra yra labiau menas ar mokslas?

Sakyčiau, kad tai yra mokslas, reikalaujantis daug kūrybiškumo skirtinguose projektavimo procesuose.

Kalbėjosi: Eglė Kirliauskaitė
Nuotraukos: Simo Bernoto

VGTU žurnalas „Sapere Aude“

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.