Festivalio „EDIT Klaipėda Street Art“, vykstančio uostamiestyje, metu gatvės menininkai Artiom Brancel iš Lietuvos ir Seikon iš Lenkijos pasakojo apie menininkų kūrybinio kelio pradžią, Vyriausybės požiūrį į grafičių piešinius ant sienų dabar ir vos tik jiems atsiradus.
Seikon ką tik užbaigė grafinį piešinį ant Parodų rūmų. Paveldo apsaugos zonoje esančiam pastatui menininkas siekė suteikti subtilaus įdomumo, bet neišsišokti ir neužgožti aplinkos.
Lietuvoje žinomas menininkas Artiom Brancel (A. Bran) kilęs iš Klaipėdos, šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje. A. Bran meninė stilistika žaisminga, ryškių spalvų ir netikėtos raiškos. Šiuo metu menininkas išpiešia apleistą pastatą Liepų g. 75. Baltai perdažytas senas apgriuvęs pastatas pamažu tampa ryškiu ženklu savo aplinkoje, o nuotaikingi animaciniai piešiniai suteikia jam gyvumo.
Abu menininkai pasakojo apie savo pirmuosius darbus, kokie jie buvo, kaip jie pradėjo piešti ant sienų.
„Visą gyvenimą nesijaučiau geras menininkas, bet mokykloje gerai sekėsi piešti animaciją, paveikslėlius. Vėlyvaisiais 1990-aisiais Lenkijoje buvo grafičių bumas. Mes, mokyklos vaikai, piešėme ant sienų, tyrinėjome miestą. Po mokyklos viskas pasikeitė, studijavau vaizduojamojo meno akademijoje“, – pasakojo Seikon.
„Aš pradėjau panašiai. Viskas prasidėjo nuo mokyklinių piešinių. Tuo metu gatvėse vyravo laukinė kultūra. Man legalūs grafičiai atrodė tiek pat įdomūs kaip ir nelegalūs. Buvo įdomu padaryti ką nors sudėtinga. Tuomet jautėme visuomenės neapykantą, bet ji turbūt buvo tas variklis, skatinęs nesustoti. Tai, kas buvo gera ir lengvai suprantama, man nebuvo įdomu“, – prisiminimais dalijosi A. Bran.
Koks 1990 metais buvo Vyriausybės požiūris į grafičius? Juk tada niekas dar nežinojo, kas tai yra. Sistema pasikeitė, ir gatvės meno piešiniai tapo Vakarų idealų simboliu. Tuo metu grafičiai galėjo būti netgi skatinami Vyriausybės?
„1990-asiais niekas nevadino piešinių ant sienos grafičiais, tai buvo savotiškas pankroko judėjimas. Piešėme antisisteminius piešinius, plakatus. Po to, kai 1990-aisiais žlugo Sovietų sąjunga, grafičiai ėmė teikti pozityvias emocijas, kaip ir hiphopo muzika, riedlenčių triukai. Visos gatvės buvo nusėtos grafičių užrašais, žmonės ėmė jų neapkęsti, nes tai buvo savotiška miesto destrukcija, bet man tai teikia gražius prisiminimus“, – apie gatvės kultūrą 1990-aisiais Lenkijoje pasakojo Seikon.
Menininkai juokėsi, kad anksčiau piešinius matydavai ant pastatų sienų, šiandien jie atsiranda ant feisbuko sienos.
„Laikai keičiasi. Šiandien viskas ypač skaitmenizuota. Kartais pieši tik nuotraukai. Anksčiau piešdavai ant sienų, kad piešinį pamatytų daug žmonių, šiandien tereikia įkelti nuotrauką, ir ji keliauja po visą pasaulį. Bet aš renkuosi realią mediją. Realus piešinio jausmas man labai svarbus, svarbu pajusti tekstūrą. Bet taip, laikai keičiasi“, – kalbėjo A. Bran.
Paklausti, kaip vertiną nesuderintą festivalio darbą ant Klaipėdos piliavietės Rytinės kurtinos sienos, menininkai juo džiaugėsi ir gyrė autorių iš Italijos Tellas.
„Jis puikus, neturiu, ką daugiau pasakyti. Piešinys puikiai ten tinka. Užsienyje autorius yra labai garsus, žmonės kviečia jį piešti visame pasaulyje. Pastatai, ant kurių jis piešė, tampa labai populiarūs. Nesuprantu, kodėl čia iškilo problema. Piešinys gražus, puikiai dera su urbanistiniu kraštovaizdžiu, puikios spalvos, jo mintis ne agresyvi, žmonėms jis patinka“, – stebėjosi menininkas iš Lietuvos A. Barn.
„EDIT Street Art“ – penkerius metus vykstantis gatvės meno festivalis, šiemet iš Vilniaus persikėlęs į Klaipėdą. Festivalio metu meninkas Ricky Lee Gordon (PAR) išpieškė keltą „Baltija“, keliantį iš Naujosios perkėlos, architektai SPRIK sukūrė instaliaciją „Baseinas“ Smiltynės jachtklube, Tellas (Italija) išpiešė piliavietės Rytinės kurtinos sieną, Seikon (Lenkija) jau baigė piešinį ant Parodų rūmų, A. Bran išmargino apleistą namą Liepų g. 75.
