Ar susimąstome, kokia plati šiandienos socialinio bei kultūrinio gyvenimo formų gama yra susijusi su istorija, praeitimi? Tradicijomis, pasakojimais, vaizdiniais mes kuriame savosios tautos, bendruomenės ar šeimos tapatybę, suteikiame būčiai kryptį bei prasmę. Praeities ženklai persmelkia pačius įvairiausius mūsų gyvenamosios aplinkos sluoksnius, juos galime atpažinti gatvėse bei kvartaluose, teatruose bei kavinėse, fabrikuose bei kaimo trobose. Visa tai susipina į įvairialypį, spalvingą, kartais net kontroversišką reikšmių bei su jomis susijusių kultūrinių bei erdvinių artefaktų žemėlapį, kurio vedami keliaujame ir savaisiais individualaus sąmoningumo labirintais.
Tačiau abstraktus būties bei erdvės istoriškumo suvokimas tėra teorinis žvilgsnis. Tam, kad sausi paveldo objektų sąrašai ir aprašai įgautų gyvasties bei aktualumo, būtina ne tik identifikuoti ir saugoti fizinį vertybių pavidalą ar paveldu pripažintą tradiciją, tačiau tuo pat metu aktyviai kurti, reinterpretuoti, atnaujinti turinį. Turinį, kuris gali kelti tautinio pasididžiavimo jausmus, atskleisti intymesnes bendruomenės topofilijos formas, o gal netgi būti „sunkus“ ar skaudus kaip ir pati istorija. Kaip sako vienas žymiausių šiandienos autorių Gregory Ashworthas, „paveldo objektas yra ne kas kita, kaip individų ir visuomenės kūrybinės vaizduotės rezultatas“. Taigi, tai sąmoninga pastanga suteikti vietai turinį, praeities įvykius puoselėjant per pasakojimą, vizualizaciją, betarpišką pasakotojo ir klausytojo įsitraukimą.
Istorinį palikimą, vienu ar kitu pavidalu, neretas mūsų galime išvysti bemaž kiekvieną dieną. Tačiau tam, kad mus supančios erdvės atsiskleistų ne tik fiziniu pavidalu, bet ir būtų semantiškai reikšmingos – būtina aktyvi pastanga. Būtent čia išryškėja socialinis Europos paveldo dienų tikslas. Tai vienas iš plačiausiai žinomų ir sėkmingiausių socialinių instrumentų, kurio pagalba vykdomas įvairialypių palikimo formų įprasminimas, suteikiant joms paveldo statusą bei turinį. Nėra abejonės, pamatinis šios iniciatyvos tikslas ne tik aktualizuoti palikimą, bet kartu ir plėsti paveldo bendruomenes, didinti žmonių skaičių, kuriems žinios apie jų pačių artimąją aplinką taptų suprantamos ir svarbios. Tai proga į paveldo puoselėtojų gretas pritraukti tuos, kuriems žodis „paveldas“ tebesisieja su reiškiniais ir objektais, esančiais toli nuo jų asmeninio gyvenimo, ir byloja tik apie paslaptingą bei garbingą, tačiau seniai pražuvusį istorinių civilizacijų, vienuolynų ar valdovų gyvenimą, į kurio likučius, geriausiu atveju, galima pažvelgti tik tais retais atvejais, kai išsiruošiama aplankyti Kernavę, ar, dar geriau, tolimąjį Paryžių ar Maču Pikču.
Visgi šiandienos pasaulyje paveldo samprata palaipsniui keičiasi. Norint, kad istorinis palikimas taptų socialiai prasmingesnis, priartėtų prie žmogaus, jo asmeninės patirties, prisiminimų, savasties bei identiteto, plečiamas reikšmingų mūsų gyvenamosios aplinkos vietų bei tradicijų sąrašas. Aprėpiant pačių įvairiausių socialinių sluoksnių bei istorinių įvykių formuojamą istorinę atmintį, kultūrinis turinys suteikiamas objektams ir reiškiniams, kurie yra betarpiškai susiję ne tik su didinga praeitimi, bet ir su mūsų kasdienybe.Tuo siekiama, kad vietos istorija ir dvasia taptų vis svarbesniu faktoriumi planuojant mūsų miestų ir miestelių raidą, kuriant aplinką, kurioje yra gera bei patogu gyventi, dirbti, bendrauti, leisti savo laisvalaikį.
