Blog

Dėžė ar skulptūra?

penktasis fasadas
„Swedbank“ centrinė būstinė Vilniuje. Arch. A. Ambrasas, V. Adomonytė, T. Eidukevičius, D. Malinauskas. N. Willock, A. Ambraso nuotr.

Pastato stogą architektai iškalbingai vadina penktuoju fasadu. Neatsitiktinai. Taip pabrėžiama jo svarba, nes daugeliu atvejų stogas tampa architektūrinio sumanymo dalimi. Tačiau masinio daugiabučių tiražavimo metu, ypač praėjusio amžiaus viduryje, penktojo fasado tarsi nebeliko – plokščias stogas tapo paprasčiausia greitos statybos sprendimų dalimi.

Stogus užgriozdina įrenginiais

Pastaruoju metu vis labiau prabylama apie penktąjį fasadą ne tik kaip apie denginį, apsaugantį pastatą nuo kritulių. Mūsų kalbinti architektai vieningai teigia, kad penktasis fasadas yra ypač svarbus miesto urbanistiniame peizaže, nes gali būti anksčiau ar vėliau matomas iš aukštesnių taškų, o neretai ir formuojantis miesto siluetą.

„Pastaruoju metu, išpopuliarėjus dronų filmavimo technikai, paukščio skrydžio vaizdai tapo itin aktuali, neatsiejama architektūros eksponavimo dalis. Anksčiau būdavo galima kai kuriuos ne tokius vykusius stogo elementus, nesutvarkytą inžinerinę įrangą vizualiai nevertinti ir nurašyti todėl, kad nuo žemės paviršiaus jų realiai nematys žmogus. Dabartinė moderni optika nepalieka jokių vaizdo paslapčių. Viešoji interneto erdvė mirga oro balionų skrydžių nuotraukomis, pilna mėgėjiškų ir profesionalių panoraminių aerofilmukų. O ką jau kalbėti apie nuolat atnaujinamus žemės paviršiaus ir gatvių žemėlapius“, – kalbėjo architektas Gintaras Čaikauskas.

Gerą projektą galima sudarkyti prasta statybos darbų kokybe, pigiomis medžiagomis, o stogą – apkrauti įrenginiais.Saulius Pamerneckis

Jam antrino ir architektas Saulius Pamerneckis – jis teigė, kad miestuose, kur reljefas nėra plokščias, stogai yra suvokiami iš daugelio taškų. Vilniaus išskirtinumas tas, kad jis yra slėnyje ir stogai čia gerai matomi. Architektus labiausiai piktina, kai užsakovai, taupydami paskutinio aukšto plotą, visus vamzdynus, ventiliacijos ir kitą techninę įrangą sukelia ant stogų.

„Einant gatve tų įrenginių nematyti, tačiau iš aukštesnių taškų ar kitų namų gyventojams atsiveria ne pats gražiausias vaizdas. Tarsi fabrikėlis ant stogo, kuris užima beveik visą jo plotą. Formaliai šie įrenginiai nėra vertinami kaip aukščiausia altitudė. Dėl to mums, architektams, labai sunku užsakovus įtikinti, kad tai nėra pats geriausias sprendimas. Gražu – jiems tai nėra argumentas. Juk skirtingų stilių reklamų gausa mieste suvokiama kaip vizualinė tarša, taigi ir penktasis fasadas gali tapti tokia pat tarša. Ir dažniausiai jis ja tampa“, – teigė architektas S. Pamerneckis.

Pastato tūris baigiasi parapetu – aukščiausia altitude, kuri atitinka reglamentuojamą aukštį. Tačiau ant stogo uždedamas įrenginys gali būti ir dviejų metrų aukščio. Inžineriniai įrengimai, susiję su šildymu ar vėdinimu, yra gana didelių matmenų ir ganėtinai masyvūs. Taip yra todėl, kad dauguma statytojų, skaičiuodami brangius kvadratinius metrus ploto verslo ar gyvenamosioms patalpoms, užuot skyrę įrengimams techninį aukštą, sukelia juos ant stogo.

„Galbūt iš karto visa to nematyti, bet anksčiau ar vėliau gali pasimatyti iš naujai statomų pastatų langų. Todėl gero tono ir sąmoningumo požymis turėtų būti švarus, t. y. atlaisvintas nuo įrengimų, stogas“, – įsitikinęs S. Pamerneckis.

Tampa vieta pramogoms

Saulius Pamerneckis.

Saulius Pamerneckis.

Projektuodami pastatus architektai turi atsižvelgti į užsakovo pageidavimus. Jeigu statybos reglamentai leidžia numatyti masyvius įrenginius ant stogo, dažniausiai taip ir atsitinka. „Gerą projektą galima sudarkyti prasta statybos darbų kokybe, pigiomis apdailos medžiagomis, o stogą – apkrauti įrenginiais“, – tvirtino architektas S. Pamerneckis.

Jo manymu, tokios institucijos kaip savivaldybės irgi galėtų labiau prisidėti gerinant estetinį miestų vaizdą. Architektas pateikia pavyzdį – reglamentuojant reklamos dydį, fono spalvą ir jos vietą ant pasato ar viešojoje miesto erdvėje Vilniaus mieste pavyko pasiekti akivaizdžius rezultatus. Tokia pat nuostata būtų galima vadovautis apribojant ir miestų vizualinę taršą.

Tačiau plokščias stogas ne visuomet yra vien dėl taupumo padiktuotas sprendimas. Geriausia – kai penktojo fasado architektūra yra nulemta vietos konteksto. Plokščias stogas, ant kurio įrengta eksploatuojama terasa ar apželdintas stogas – jau ne vien pietinių kraštų prerogatyva. Terasa ant šlaito su į jūrą atsiveriančiu vaizdu – daugeliui keliautojų įprastas, dažnai matomas vaizdas. Išėjimas ant stogo, galimybė trumpam pakeisti aplinką ir pasigrožėti atsiveriančiais vaizdais gali tapti pagrindiniu pastato privalumu ir mūsų krašte.

Tokia galimybė yra numatyta ant S. Pamerneckio projektuoto „Žalgirio 135“ biurų pastato stogo. Tokių pastatų yra suprojektuota ir anksčiau, pavyzdžiui, „Viktorijos“ biurų pastatas, kurio autorius – architektas Rolandas Palekas, sostinės verslo trikampyje. Patalpas nuomojantys verslininkai mielai išnaudoja penktąjį fasadą verslo pobūviams, darbuotojams skirtiems renginiams. O „Swedbank“ pastato Konstitucijos prospekte terasa (arch. Audrius Ambrasas) tapo Neries dešiniojo kranto, užstatyto aukštuminiais pastatais, simboliu ir miestelėnų pamėgta vieta.

Vienas pavyzdžių, ilgą laiką kėlęs daug diskusijų – šiuo metu rengiamas Vilniaus koncertų ir sporto rūmų, dėl kurių stogo atnaujinimo buvo ilgai diskutuojama, rekonstrukcijos projektas (autorius Sigitas Kuncevičius).

„Tai iš tiesų kūrėjų pastangomis pasiektas galbūt maksimalus meninės ir konstruktyvinės minties simbiozės rezultatas, kuris aiškiai pranoko laikotarpio technologines galimybes. Vis dėlto jis atlaikė visiško nugyvenimo ir nepelnytos dėmesio stokos dešimtmečių skirtus išbandymus, išdidžiai tebestovi iki šiol. Dar daugiau – Lietuvos architektų sąjungos pastangomis sulaukė įvertinimo ir pripažinimo, tapo įtrauktas į saugotinų objektų sąrašus. Tikiu ir šio pastato renesansu, nes dabartinės priemonės suteiktų jam šiuolaikinį veidą ir prikeltų naujam gyvenimui“, – tvirtino architektas G. Čaikauskas.

Biurų pastatas „k29“. Architektai UAB „Archinova“, „PLH Arkitekter“ A/S (DK). Pauliaus Gasiūno nuotr.

Nederėtų konkuruoti spalvomis

„Sovietmečiu plokščias stogas visuomenei simbolizavo problemą virš galvos. Stiklo stoglangiai, kaip gamybininkams neįveikiama problema, buvo oficialiai uždrausti specialiu tuometinio Statybos reikalų komiteto nutarimu. O įrengtus tūrinius (zenitinius) švieslangius tekdavo paprasčiausiai apkloti polietileno plėvele“, – prisimena G. Čaikauskas.

Šiuolaikinės statybos technologijos suteikia galimybę pasitelkti gana patikimus plokščių stogų sprendimus, todėl jie ir vyrauja miesto peizaže. Vienu atveju – kaip ekonomiško sprendimo rezultatas, kitu – modernios minimalistinės architektūros išraiška. Tačiau ar visuomet plokščias stogas reprezentuoja minimalistinę architektūrą? Jokiu būdu – ne, prieštarauja G. Čaikauskas. Jo įsitikinimu, plokščias stogas be architektūrinės visumos sąvokos ir prasmės užtaiso – tiesiog paprasčiausias, dažnai ir pigiausias technologinis pastato denginio sprendinys.

Minimalistinės architektūros prigimtis ir samprata slypi gilesniuose meninės raiškos kloduose. Populiariai kalbant – kubas ar ištęstas stačiakampis jokiu būdu savaime negali būti laikomi minimalistinės architektūros simboliais.

„Lakoniška formos prigimtis, atspindinti pagrindinę sumanymo koncepciją, jos teikiama atvirai vizuali ir menama informacija pasąmonės lygmenyje, nedaugžodžiaujančios prasmės, įtaigus erdvinės ir tūrinės formos poveikis žiūrovo emocijoms – tai galėtų būti raktas minimalizmo apraiškoms atverti“, – teigė G. Čaikauskas.

Sudėtingos konstrukcijos stogas, padiktuotas ypatingo architektūrinio sumanymo, turi būti visų suinteresuotų pusių vienodai suprastas bei realizuotas.Gintaras Čaikauskas

Architektūrinės koncepcijos svarbą akcentuoja ir S. Pamerneckis. Jo manymu, ne visur ir ne visuomet tinka šlaitinis stogas ir atvirkščiai – ne visuomet gali kur panorėjęs projektuoti pastatą plokščiu stogu. Tarkime, Vilniaus Žirmūnuose keistokai atrodytų pastatas dvišlaičiu stogu, o Senamiestyje – plokščiu. Nors, aišku, būna įvairių sprendimų, naujas pastatas gali būti ir kaip priešprieša esamam užstatymui. Kalbėdamas apie tradicinį dvišlaitį stogą, ypač kaimo vietovėse, architektas pastebi tendenciją stogams rinktis kuo ryškesnės spalvos dangą – tarsi savininkai rungtyniautų tarpusavyje, kieno stogas labiau išsiskirs aplinkoje. Nors nei statytojai, nei architektai nemėgsta griežtų reglamentų, vis dėlto tokiu atveju jie turėtų būti – pastatų stiliaus, spalvų.

„Reikėtų įtvirtinti reglamentą, kad turi būti gamtinės pastelinės spalvos, rinktis iš 2–3 variantų. Nebūtina reglamentuoti stogo formos, tačiau labai svarbu nusakyti jų išvaizdą ir spalvą. Plokščio stogo problema yra suvokimas iš aukštesnių taškų, o šlaitinio – spalva. Turėtų būti žaidimo taisyklės, bendra kvartalo koncepcija“, – įsitikinęs architektas.

Pamirštama apie teisingą eksploataciją

Gintaras Čaikauskas

Gintaras Čaikauskas.

Kaip vieną didžiausių problemų architektas G. Čaikauskas įžiūri ir nenorą rūpintis penktuoju fasadu jau vėliau, jį eksploatuojant. Atsiradus problemai dažniausiai kaltinami projektuotojai, nesusimąstant, kad stogas irgi nėra amžinas.

„Gaila, kad Lietuvoje dar realiai neveikia visa apimanti pastatų priežiūros ir eksploatacijos sistema bei reikalavimai, nes nuo kadaise mano projektuotų nedidelio nuolydžio stogų, uždengtų bituminėmis čerpelėmis, per dvidešimt metų natūraliai užkritusių pušų spyglių savininkai taip ir nesugebėjo nuvalyti. Nusmukusį lietvamzdį, kuris nuolatos gadino mūro sieną, pro šalį važiuodamas taip pat mačiau ne vienus metus. Įdomu, kaip atrodytų prabangus automobilis, porą dešimtmečių nematęs plovyklos ir autoserviso?“ – svarstė G. Čaikauskas.

Sudėtingesni stogai reikalauja ir didesnės priežiūros – eksploatuojamus stogus įrengti ir prižiūrėti visuomet kainuoja kur kas brangiau, juos reikia nuolatos stebėti, valyti. Tuo tikslu turi būti įrengtos specialios žmonių judėjimui tinkamos dangos, estetiški paviršiai, kurie netrukdytų nubėgti vandeniui, juo labiau atlaikytų sniego apkrovas, ledo susidarymo ir kitas galimybes.

Pastarųjų dešimtmečių praktika parodė, kad tai yra ne tik techninė, bet ir psichologinė problema. Prarastas pastatų naudotojų savininkiškumo jausmas, priežiūros kultūra. Vyraujantis požiūris, kad visa tai turi padaryti kas nors kitas, o dar geriau – nieko nedarymas, priveda kartais iki labai nemalonių padarinių, elementarių konstrukcinių pažeidimų ar net iki griūčių.

„Juk kiekvieno pastato atidavimo metu privalo būti savininkams įteikiama speciali pastato naudojimo instrukcija. Įsigyjant smulkiausią, primityvų buities prietaisą visuomet pridedama jo naudojimo instrukcija su išryškintais perspėjimais ir galimais pavojais. O milijonus kainavęs pastatas, funkcionuojantis itin sudėtingas antropomorfinis mechanizmas, traktuojamas kaip save reguliuojanti gyvenimo aplinkos ar net natūralios gamtos dalis – viskas turi išsispręsti savaime. Na o jeigu kas nors taip nevyksta, tuomet ilgainiui kaltinami rangovai, projektuotojai, net architektai. O gal paprasčiausiai reikėjo periodiškai nusivalyti nuo stogo sniegą ar išsikuopti lietaus vandens nuvedimo sistemas“, – kalbėjo G. Čaikauskas.

Architektas įsitikinęs, kad daugeliu atvejų architektūrinio sumanymo įgyvendinimas priklauso nuo konkrečių žmonių entuziazmo ir profesionalumo. Sudėtingos konstrukcijos stogas, padiktuotas ypatingo architektūrinio sumanymo, turi būti visų suinteresuotų pusių vienodai suprastas nuo pat pirmųjų eskizų ir atitinkamai suprojektuotas bei realizuotas, adekvačiai eksploatuojamas. Kaip ir bet kuris kitas meno kūrinys, tai turi būti sąmoningo, prognozuojamo veiksmo rezultatas – visuomenei reikalingas ir suprastas. Kitaip tai gali likti tiesiog autorinė utopija arba tapti paprasčiausiu nesusipratimu.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 4.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.