Blog

Darbas svetur nėra mielesnis nei Lietuvoje

Kęstutis PEMPĖ
Kęstutis Pempė. BFL / V. Skaraičio nuotr.

Lietuvių architektų specialiai pristatyti nereikia – jie pakankamai žinomi. Ypač buvusios Sovietų Sąjungos respublikose. Žinoma, dirbti ten kviečiami toli gražu ne visi, o tik užsirekomendavę savo darbais. Ir savo įspaudą svečiame krašte palieka ne kiekvienas. Architektas Kęstutis PEMPĖ – kūrėjas, gilų pėdsaką palikęs tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Reikėjo ryžtingų veiksmų

Paklaustas, kas pirmiausia traukia darbui užsienyje – naujos galimybės, kitokia kūryba, finansinė paskata ar dar kažkas, K. Pempė pirmiausia nurodė priežastį „dar kažkas“.

„Prieš dešimtmetį ne tik Lietuvą, bet ir kitas aplinkines Vakarų valstybes ištiko ekonominė krizė. Tuomet ieškojome galimybių išsaugoti kolektyvą. Ir kaip vieną iš tokių galimybių matėme savo paslaugų eksportą į Rytų šalis. Ėmėme ieškoti būdų, kaip tose šalyse užmegzti kontaktus su kolegomis architektais, su statybininkais, su statybos ir architektūros sritis kuruojančiais valdininkais“, – pasakojo architektas.

Jo komandos nariai ėmė dalyvauti statybų parodose Kazachstane, Ukrainoje, Baltarusijoje. Galimybių tam suteikė ir Europos Sąjungos fondų, skatinančių eksportą, programos. Žinoma, reikėjo ir pačių architektų ryžtingų veiksmų.

„Taip atsirado partneriai, atsirado tam tikras pasitikėjimas iš rinkos. Tiesą sakant, finansine prasme tai nebuvo naudingi sprendimai, patyrėme ir nuostolių. Tiesiog prioritetas buvo bet kuria kaina išsaugoti pagrindinį turtą – Vilniaus architektūros studiją“, – kalbėjo K. Pempė.

Taip, lietuvius užsienyje gerbia. Nes jie yra darbštūs ir dauguma laikosi žodžio, susitarimų. Kita vertus, dirbti tikrai nelengva, ypač architektūros srityje.Kęstutis Pempė

Mentalitetas – tikrai ne toks pat

Multifunkcinis prekybos kompleksas Minske. Vilniaus architektūros studijos vizual.

Multifunkcinis prekybos kompleksas Minske. Vilniaus architektūros studijos vizual.

Kai kalbama apie lietuvių kūrėjų darbą buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose, paminima, kad mūsiškiams ten dirbti lengviau nei vakariečiams, nes žinomesnis ir suprantamesnis klientų mentalitetas, paprasta susišnekėti mokant kalbą, be to, lietuvius gerbia.

Architektas K. Pempė nenorėjo sutikti su tokiais teiginiais: mūsų mentalitetas skyrėsi prieš tūkstantį metų, skyrėsi prieš šimtą metų, skiriasi ir dabar. Tik istorijos vingiuose mums teko dalia pažinti šiek tiek žmonių, gyvenančių į Rytus nuo mūsų, elgseną, kalbą.

„Taip, lietuvius ten gerbia. Nes jie yra darbštūs ir dauguma laikosi žodžio, susitarimų. Kita vertus, dirbti tikrai nelengva, ypač architektūros srityje. Ten dar vyrauja centralizuotas valstybinis valdymas, pagrindiniai projektuotojai – didžiuliai valstybiniai projektavimo institutai, kuriuose dirba 500–800 specialistų. Valstybė, nesvarbu, ar tai Baltarusija, ar Kazachstanas, ar Rusija, visą savo įstatymų bazę yra parengusi taip, kad užsienio kompanijos negalėtų paprastai ir atvirai dalyvauti procesuose, nes labai greitai nukonkuruotų tuos vėžlio žingsniais slenkančius projektavimo institutų „monstrus“, – sakė K. Pempė.

Todėl norėdami įsitvirtinti tų šalių rinkose, lietuviai ieškojo sprendimų. Pavyzdžiui, Baltarusijoje įkūrė bendrą Lietuvos ir Baltarusijos įmonę. Visgi ir ją po kelerių metų teko uždaryti, nes įstatymai ten buvo pakeisti taip, kad objektus, nors kiek didesnius už individualų namą ar garažą, galėtų projektuoti tik vietiniai valstybiniai projektavimo institutai.

Tačiau taip gera dirbti Lietuvoje…Kęstutis Pempė

Pasitiki lietuvių skoniu

Prekybos centras SOSEDI, Baltarusija. Vilniaus architektūros studijos vizual.

Prekybos centras SOSEDI, Baltarusija. Vilniaus architektūros studijos vizual.

Rusijos ar Kazachstano rinkos – didelės. Nepaisant to, konkurencija ten nemaža visose srityse. Tačiau architektūroje, K. Pempės teigimu, galima daryti išimtį. Anot architekto, jeigu yra norinčių ir dirbančių tose rinkose dabartinėmis sąlygomis, beveik nėra galimybių atsirasti kokiai nors sveikai konkurencijai.

„Jeigu anksčiau ir buvo konkurencija, tai buvo daugiau jos imitacija, kurią organizuodavo patys lietuvių architektų tarpininkai ar statybininkai, atstovaujantys užsakovams. Jų siekis būdavo nemokamai gauti naujų idėjų arba gudriai sumažinti projektuotojų paslaugų kainą“, – pasakojo K. Pempė.

Nemažai projektų svetur sukūręs architektas įsitikinęs, kad investuotojai iš Rytų į lietuvius architektus ir dizainerius dažniausiai kreipiasi žinodami, kad šie visuomet turės nepaprastai įdomių, originalių, kitokio mentaliteto idėjų.

Nepaisant to, K. Pempė laikosi nuostatos, kad visuomet reikia atsižvelgti į vietos sąlygas, į užsakovų reikalavimus, partnerių galimybes. Nesvarbu, kurioje šalyje dirbsi. Taip pat labai svarbu turėti gerus vietinius partnerius, be kurių projektavimo darbai tiesiog neįmanomi. Tačiau ši taisyklė galioja ne tik šalyse į Rytus nuo Lietuvos, Vakaruose, bet ir pačioje Lietuvoje.

Šiuo metu K. Pempė nedirba buvusios Sovietų Sąjungos valstybėse. Tačiau niekada nesako, kad daugiau ten nedirbs. Jeigu būtų įdomus pasiūlymas, su tam tikromis garantijomis – kodėl gi ne?

„Tačiau taip gera dirbti Lietuvoje…“, – ištarė architektas.

Viešbutis Sankt Peterburge. Vilniaus architektūros studijos vizual.

Viešbutis Sankt Peterburge. Vilniaus architektūros studijos vizual.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 6.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.