Panevėžio miesto savivaldybė deda didžiules pastangas užtikrinti miesto gyventojų sveikatą, harmoningą plėtrą, jaukią ir kokybišką estetinę aplinką. Esame įsitikinę, kad miestui reikalingas medis. Kuo daugiau tikrų želdynų, tuo sveikesni mes patys.
Šiuo metu tarsi liga po Lietuvą plinta medžių naikinimas. Džiugina tik tai, kad beatodairiškas kirtimas pagaliau sulaukė Aplinkos ministerijos dėmesio – inicijuotas viešasis pasitarimas. Jame aptarti miesto želdynų priežiūros, formavimo principai, medžių kirtimas ir galimas poveikis miestui bei ekosistemai, teisinis reglamentavimas.
Jau kurį laiką ieškome dialogo tarp visų – valstybės tarnautojų, projektuotojų, statybininkų, inžinierių, gyventojų. Pasitelkdami įvairius instrumentus, norime keisti neteisingą ir moraliai pasenusį požiūrį į šiuolaikišką. Vis dar gaji praėjusio amžiaus mąstysena trukdo siekti darnaus vystymosi ir pritaikyti kitur įgytą gerąją praktiką, kuriančią kokybišką gyvenimą. Siunčiame aiškią žinią, kad medis – ne svetimkūnis, o neatsiejama miesto infrastruktūros dalis ir neskatinsime jo kirtimo, priešingai – skatinsime suvokti didelę jo svarbą ir būtinybę miesto gyvenimui. Netoleruosime neargumentuoto ir trumparegio mąstymo, kurio padariniai nepagrįstai darko miestą ir žmonių sveikatą. Savivaldybėje dirba įvairių sričių specialistų, matančių bei jaučiančių miesto gyvenimo ritmą, problematikos rimtumą. Atsinaujinantis miestas vienija ir jaunus protus, kurie turi kitokį – šiuolaikišką požiūrį į mūsų aplinką. Šiuo metu praktiką atlieka Jungtinėje Karalystėje studijuojantis vaikinas. Jis analizuoja miesto procesus, perteikia svetur įgytas žinias ir geruosius pavyzdžius.
Daiva Gasiūnienė.
SA archyvo nuotr.
Želdiniai susilieja kraštovaizdyje, prisideda prie bendro ekologijos ir erdvių formavimo. Medžius mes suvokiame kaip savaime suprantamus aplinkos objektus, kurie kasdien lieka nepelnytai nepastebimi – dažnai net nesusimąstome apie neišmatuojamą naudą teikiančius natūraliuosius gyvus objektus.
Medį nukirsti užtenka valandos ar net minučių, tačiau užaugti ir subręsti – kone žmonių kartos. Beatodairiškas kirtimas – neva pažeistas, auga ant inžinerinių komunikacijų, kelia grėsmę namui, asfaltui, kabeliui ar net šiukšlių dėžei – yra ne tik trumparegystė, bet ir atspindi ganėtinai cinišką požiūrį į dabarties žmonių gerovę ir ateinančių kartų sveikatą.
Žalio miesto veido naikinimas neieškant alternatyvų, manant, kad panaikinę kelis medžius nepaliksime pastebimos žymės, yra pražūtingas. Tokiu tempu kirsdami nepastebimai pasieksime ribą – o gal ji jau pasiekta – kada ši netektis atsilieps mūsų sveikatai.
Vakarų valstybės skaičiuoja kiekvieną medį, supranta jo būtinybę bei funkciją, o mes švaistome neišmatuojamą turtą vėjais. Nelikus medžių tapsime apsupti betono džiunglių, neturėsime kuo kvėpuoti, žalosime sveikatą. Medis tarsi atsvara, palaiko žalio ir pilko santykį mūsų rutinoje. Kuria harmoniją.
Joks žmogaus sukurtas objektas negali suteikti tiek, kiek gyvas organizmas – miesto miškas (ang. „urban foresty“). Šis terminas plačiai naudojamas pasaulyje, pabrėžiant medžio svarbą miestams.
Medžiai gali daug ką pasiūlyti kovojant su šio laikmečio problemomis. Dar daugiau, atsiranda galimybė naudoti finansiškai efektyvesnes priemones iššūkiams įveikti nei tradicinės. Medžiai tarnauja atkuriant ir palaikant aplinkos socialinį balansą mieste, nešdami nepastebimą, bet galingą, nukreiptą į ateitį ekonominę naudą.
Akivaizdu, kad turi vyrauti subalansuotas požiūris. Kartais tikrai reikia kirsti, tačiau labai atsakingai, įvertinus visas išsaugojimo ar genėjimo alternatyvas. Turi būti darnus dialogas tarp įvairių dalykų, įtraukiami įvairių sričių specialistai, išgirstos visos nuomonės.
Paplito masinis medžių kirtimas kapinėse. Dažnai argumentuojama – daug lapų, nuvers paminklą. Tačiau kapinės – tai amžinojo poilsio vieta. O būtent medis kuria ramybės oazę, įprasmina amžinybę, kuria pastovumo, ramaus poilsio, santūrumo jausmą. Ramu pasivaikščioti, prasminga pamąstyti, pamedituoti, pagerbti besiilsinčiųjų atminimą. „Gražiausio paminklo“ lenktynės iškirtus „trukdančius“ medžius šventas vietas verčia nykiomis dykvietėmis, akmens ar betono garbinimo vietomis, sumenkinant memorialinę paskirtį ar galbūt mirusiojo valią.
Suaugęs medis pasaulyje iškeliamas kaip prioritetas. 2010 m. Jungtinė Karalystė pradėjo nacionalinę sodinimo kampaniją „Big Tree Plant“. Iniciatyva paskatino ir kitas didžiąsias metropolijas – Los Andželą, Niujorką ir Čikagą, kurie inicijavo dar ambicingesnes programas – pasodinti daugiau kaip milijoną medžių per kelerius metus, užtikrinant jų ilgaamžiškumą bei vietą mieste.
Verta paminėti: dėl istoriškai susiklosčiusios miestų raidos vyrauja tankus apgyvendinimas kartu su visa infrastruktūra po žeme ir virš jos. Tai kelia ne ką mažesnių ir net didesnių iššūkių, su kuriais susiduriame ir mes, kaip ir visas pasaulis. Tačiau miestai dėl to netampa pilkšvomis betono džiunglėmis, medis nėra išmainomas į geresnę infrastruktūrą – jis tampa tos geresnės infrastruktūros sistemos dalimi. Kuriama atskirų komponentų simbiozė, skatinant darnią miesto infrastruktūros ir visuomenės gyvenimo raidą.
Važiuodami dviračiu, stumdami vaikišką vežimėlį, o gal romantiškai vaikščiodami gatve turime sau atsakyti, kokią aplinką, miestą, save pačius čia norime matyti.
Į pirmą poziciją iškeldami tinklą, asfaltą, trinkelę, vietas automobiliams padarysime taip, kad mieste su laiku nebevažiuos joks automobilis, nepraeis joks žmogus, nes čia jam tiesiog nebebus įdomu, malonu, jauku.
Baigiant – Didžiosios Britanijos premjero, vieno svarbiausio vadovų šios šalies ir viso pasaulio istorijoje, Vinstono Čerčilio žodžiai Antrojo pasaulinio karo metais ieškant trūkstamų lėšų karo pramonei. Sulaukęs patarimo atitinkamai sumažinti reikmes kultūrai ir taip prisidurti karui reikalingų pinigų, atsakė: „Tai dėl ko mes kovojame?“.
Panevėžio miesto vyr. architektė Daiva Gasiūnienė
