Blog

Stotelių Kuršių nerijoje vizijos – vienoje knygoje

Audriaus Ambraso architektų biuro nuotr.

Praėjusiais metais startavusio pilotinio projekto „Architektūriniai sustojimai Kuršių nerijoje“ rezultatai – tik ką išleistoje knygoje „Architektūriniai sustojimai Kuršių nerijoje. Procesas“.

Kone prieš metus  skirtingų sričių profesionalai – architektai, urbanistai, dizaineriai ir taikomųjų menų atstovai – susibūrė, kad sukurtų unikalius, Kuršių nerijos dvasią atspindinčius mažosios architektūros kūrinius – stoteles. Architektų, pradėjusių bendradarbiauti dar pirmose kūrybos stadijose, idėja buvo viešinti procesą ir formuoti visuomenės estetinį pojūtį.

Pirmąkart susitikę Smiltynėje architektai („Aketuri architektai“, Ambraso architektų biuras, „DO architects“, Simona Kazakauskaitė su Aiste Aleksandroviene ir Vaiva Andriušytė bei Ernesta Bagužaitė) žingsnis po žingsnio per penkis mėnesius sukūrė išskirtinius, vietos charakterį atspindinčius  stotelių projektus.

Jungtinė vertintojų grupė – projekto ekspertai (tyrėjai), A. Zavišos fondo rekreacinės architektūros konkurso laimėtojai, įvairių institucijų atstovai ir projekto „Architektūriniai sustojimai Kuršių nerijoje“ iniciatyvinė grupė balsavo už labiausiai patikusį darbą. Skirti balai nulėmė, kad  geriausiai įvertintas projektas – Ambraso architektų biuro stotelė Juodkrantėje. Konceptualiausiu pripažintas UAB „DO architects“ sustojimas ant Meškos galvos kopos.

Kviečiame skaityti vienos projekto partnerių – miesto žaidimų ir tyrimų laboratorijos „Laimikis.lt“ įkūrėjos – dr. Jekaterinos Lavrinec tekstą, publikuojamą knygoje „Architektūriniai sustojimai Kuršių nerijoje. Procesas.“

Laukimo architektūra: susigrąžinti laiką

Dr. Jekaterina Lavrinec

Stotelėms skirtas projektas skatina apžvelgti kultūrines ir socialines prielaidas, apibrėžiančias laukimo situaciją. Keldami klausimą, kokia yra laukimo struktūra ir kokios jam priskiriamos socialinės reikšmės, siekiame išgryninti stotelių architektūros vaidmenį konstruojant laukimo situaciją. Architektūra lokalizuoja laukimą („laukti čia“) ir suteikia jam formą bei materialumą („laukti taip“ – stovint, sėdint, stebint aplinką). Laukimo architektūra transformuoja asmeninę situaciją į matomą, kolektyvinį veiksmą (lauki greta kitų laukiančių). Stotelių architektūra apibrėžia laukimo – o tai reiškia, ir laiko – sąlygas.

Didmiesčiuose laukimas dažniausiai yra nepageidaujamas patyrimas, jis žymi veikiau iškritimą iš kasdienių darbinių ir pramoginių ritmų. Dar daugiau, laukimas mieste neretai yra patiriamas kaip institucijų steigiamų taisyklių pasekmė ir kaip institucinės kontrolės forma.

Laukiame ne savo noru. Laukimas siejamas su neefektyviai leidžiamu laiku, su galimo vėlavimo pavojumi. Šios negatyvus laukimo patyrimas ir reikšmės apibrėžiamos modernaus laiko (o tai pagal apibrėžimą yra miestų laikas) modelio. Tiesa, dar visai neseniai miestuose buvo matomos ir kitos laukimo formos, kurios dažniausiai buvo lokalizuojamos specifinėse vietose (pvz. „prie bokšto“, „prie miesto laikrodžio“, „prie fontano“). Tačiau susitikimo (ir taip pat laukimo) vietos buvo nureikšmintos mobiliųjų technologijų, nes pastarosios suteikia galimybę susitikti bet kur, ir kelis kartus pakeisti susitikimo vietą. Vis dėlto, nepaisant augančio išmaniųjų telefonų vaidmens transporto srityje stotelių pavadinimai vis dar išlieka pagrindinis kelionės orientyras – ir tai skatina permąstyti stoteles kaip vizualinius orientyrus.

Sulėtintas laikas yra kurortų skiriamasis bruožas. Kurortas reikalauja iš poilsiautojų įvaldyti „nieko neveikimo“ (kaip priešpriešą darbiniams miesto ritmams) technikas, organizuoti savo laiką neskubant. Todėl rekreacinių scenarijų perkėlimas į kurorte esančias stoteles, praplečiant jų funkcijas ir jų naudotojų galimybes, yra dėsningas mąstymo judesys, įteisinantis laukimą kaip turiningą pasimėgavimą lėtu laiku.

 Knygos leidybą dalinai finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Kultūros ministerija.

Tačiau nepamirškime, kad tas pats modernistinis modelis sąlygoja turizmo industrijos, orientuotos į vartotojų srautus ir kolektyviniam vartojimui adresuotus standartinius sprendimus, vystymąsi. Unikalių mikroaplinkų kūrimas, atveriančių sąlygas intensyviam savo laiko patyrimui ir dalijimuisi savo laiko su kitais yra alternatyva unifikuoto kolektyvinio vartojimo arba „ne-vietoms“ (Augé 1995), t. y. srautams skirtoms tranzito erdvėms, kur nėra sąlygų susiformuoti asmeninei arba grupių istorijoms. Bet tai iššūkis, kadangi stotelių scenarijus yra apibrėžiamas pirmiausia atvykstančio ir išvykstančios transporto, orientuoto į srautus – ir tuo pačiu į standartines, trumpalaikes, minimalaus socialinio kontakto situacijas.

Laukimo situaciją lydintys nuobodulys ir nerimas yra simptomai, nusakantys jos marginalumą šiuolaikinėje visuomenėje. Nerimas tranzito vietose apima platų intensyvumo spektrą: stotelėms dažniausiai tenka lengvo pobūdžio nerimas, kylantis iš spėjimų apie viešojo transporto atvykimą („kada gi atvyks“, „ar nepavėluosiu“) ir apie pačios kelionės sąlygas („ar bus daug žmonių“). Tuo tarpu nuobodulys iškyla patenkant į situacijas, kur yra apribojamos galimybės veikti – arba nerandant „kuo užsiimti“. Todėl jis persekioja ne tik laukiančiuosius, bet ir ilgų reisų keleivius.

Nors šiuolaikinėje kultūroje nuobodulys suvokiamas veikiau kaip dėmesį užimančių turinių stoka, dar XIX amžiuje jis buvo laikomas aristokratinio gyvenimo dalimi ir tema. Nuobodulys buvo kildinamas ne iš išorinių dirgiklių nebuvimo, o iš persisotinimo gyvenimu: jis liudijo apie gilų pasaulio matymą, kuris buvo supriešinamas su socialinio gyvenimo linksmybėmis ir tariamų įvykių paviršutiniškumu.

Tai buvo demonstruotina laikysena, neretai lydima melancholijos (prisiminkime Oscaro Wilde‘o aforizmus arba George‘o Byrono aprašytą romantinio herojaus laikyseną, kuri tapo kultūrinio elgesio forma). Kitaip tariant, nuobodulys buvo socialinio spektaklio dalis. Šiandien nuobodulys yra siejamas su kitokių socialinių situacijų diapazonu – pirmiausia su iškritimu iš kasdienių skubėjimo ritmų. Kadangi šis iškritimas yra nepageidaujamas (jis žymi pavojingą ribą, už kurios laukia bohemiškas bastūnų gyvenimas), nuobodulys palaipsniui atsiduria mūsų kasdienių patyrimų pakraščiuose.

Nuobodulį siekiama neutralizuoti, užpildant vizualine, garsine, teksto informacija. Transporto tyrinėtojai, nagrinėjantys keleivių laukimo laiko suvokimą tranzitinėse zonose, iškelia informacinių pramogų (ang. „infotainment“) vaidmenį kuriant komfortiškas laukimo sąlygas: pavyzdžiui, siūloma įrengti daugiau informacinių ir pramoginių ekranų laukimo vietose (Van Hagen, 2009).

Komunikaciją ir apsikeitimą informacija pagreitinančios išmaniosios technologijos neutralizuoja laukimą kaip nereikšmingą epizodą. Galbūt konkurencija su ekranais dar taps aktualia tema, apmąstant kasdienių erdvių organizavimo ir jų naudotojo patyrimo klausimus. Tačiau laukimas kaip kasdienių miesto ritmų sinkopė, arba kaip pauzė tarp poilsio ir darbo režimo, arba kaip laikas prieš kelionę į kitą vietą, vis dar gali būti transformuotas į savaime vertingą patyrimą – estetinį, komunikacinį, arba į susitelkimą.

Architektūriniai sprendiniai, suteikiantys stotelių naudotojams galimybę konvertuoti laukimą į socialinį malonumą, išlaisvina individualius poreikius ir įprasto sukaustančio linijinio scenarijaus, kurio apogėjumi tampa atvykstanti transporto priemonė.

Praplėsdamos laukiančiojo galimybes, pavyzdžiui, suteikdamos jam progą pasimėgauti saule arba žvaigždėtu dangumi arba pasigrožėti Kuršių marių peizažu, laukimo architektūra tampa atvira individualiems ritmams, „atriša“ juos nuo transporto tvarkaraščio. Net jeigu nepriklausomo asmeninio laiko susigrąžinimas yra trumpalaikė iliuzija, kuri prasisklaido, žmogui grįžtant iš kurorto į darbinius ritmus, laukimo architektūra kaip asmeninio laiko susigrąžinimo ir nepriklausomų ritmų organizavimo sąlyga yra intriguojanti, dėmesio reikalaujanti tema augant mobilumui ir socialinių ritmų greičiui.

Literatūra:
Augé M. Non-places: introduction to an ant¬hropology of supermodernity. New York: Verso.
Van Hagen M., Pruyn A.t.H., Galetzka M., Kramer J. 2009. Waiting is becoming fun! The influence of advertising and infotainment on the waiting experience // European Transport Congress, Noordwijkerhout, The Netherlands

Projektą organizavo ir knygą išleido A. Zavišos labdaros ir paramos fondas.

Parašykite komentarą

Trackbacks/Pingbacks

  1. Laimikis » Blog Archive » Workshop materials: Architectural stops in the Curonial Split | Autobusų stotelės - 2016-10-11

    […] Other publications: SA: Stotelių Kuršių nerijoje vizijos – vienoje knygoje; […]