Blog

Augis Gučas. Urbanistinis paveldas – sudėtinė saugomų teritorijų sistemos dalis

Vilniaus senamiestis. S. Žiūros nuotr.

Saugotinas paveldas – taip pat ir UNESCO lygmeniu – skirstomas į gamtos ar kultūros paveldo objektus bei ištisas vietoves. Sudėtiniai dariniai ar žmogaus paveikti, jo formuoti gamtiniai kraštovaizdžiai taip pat priskiriami kultūros paveldui. Tačiau šiame pranešime norėčiau aptarti Lietuvos urbanistinį paveldą, t. y. miestus.

Šiuo metu Kultūros vertybių registre yra 96 urbanistiniai objektai. Tai – senamiesčiai, istorinės miestų bei miestelių dalys ar kai kurios akivaizdžiai urbanistiniu pobūdžiu pasižyminčios gyvenvietės. Minint šį skaičių, etnografiniai kaimai urbanistiniam paveldui nepriskirti. Šio skaičiaus nedera taip pat laikyti ir visai neginčytinu, nes kartais galima abejoti dėl itin mažų miestelių ar stambesnių kompleksinių struktūrų (ne)priskirtinumo būtent urbanistiniam paveldui, pasitaiko netikslumų ir Kultūros vertybių registro dokumentuose. Galime pasidžiaugti, kad paveldosaugos ekspertų dėmesio susilaukė tikrai nemažas kiekis mūsų šalies urbanistinio paveldo. Kaip čia taip pat neprisiminus Algimanto Miškinio su jo kapitaliniais, Lietuvos miestams ir miesteliams skirtais veikalais?

Augis Gučas,
Paveldo komisijos narys.

Be UNESCO Pasaulio paveldo sąrašui priklausančio, kultūros paminklo statusą turinčio Vilniaus senamiesčio, dar 31 urbanistinė vietovė yra valstybės saugoma, t. y. turi tokį jai nustatytą statusą. Valstybės saugomi yra Kėdainių, Telšių, Klaipėdos ir Kauno senamiesčiai bei pastarųjų dviejų miestų naujamiesčiai, taip pat Kruonio, Butrimonių, Daugų ir Katyčių miestelių istorinės dalys. Inicijuotos valstybei saugoti, bet kaip ir „nesaugomos“ 2 istorinės miestų dalys – Priekulės ir Birštono, o savivaldybei saugoti – 1 urbanistinė vietovė. Savivaldybių saugomi yra 5 urbanistiniai objektai, stambiausias jų – Panevėžio miesto istorinė dalis. Tačiau Vilniaus Antakalnis su Šv. Petro ir Povilo bažnyčios bei Sapiegų rūmų kompleksais ar Naujamiestis (t. y. jo istorinis centras) valstybės saugomų vietovių statuso neturi.

Dairantis po Lietuvą, šio pobūdžio disproporcijos labai jaučiamos ir taip yra, matyt, dėl to, kad praeityje valstybės saugomo paveldo objekto vardas buvo dalijamas dosniau nei tai daroma pastaraisiais metais, tad šiuo aspektu visą sąrašą dabar tikrai būtų naudinga peržiūrėti iš naujo. Vienaip ar kitaip šiuo metu Lietuvoje turime saugomas 36 urbanistinio paveldo vertybes, kurias sykiu galime vadinti ir saugomomis teritorijomis, t. y. nors jos yra saugomos remiantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatomis, vis dėlto neabejotinai laikytinos ir mūsų šalies saugomų teritorijų sistemos sudėtine dalimi.

Šios sistemos dalimi be abejo yra ir taip vadinamieji „registriniai“, t. y. žemesnio lygmens miestai bei miesteliai, kurie yra patekę į nacionalinių ar regioninių parkų teritorijas – Trakai, Biržai, Anykščiai ir kt. Kaip matome, urbanistinio paveldo sąrašai ilgi, sudėtingi, nekalbant jau apie galimų teisinių to paveldo apsaugos būdų gausą ir iš tos gausos atsirandančias priešpriešas.

Priešpriešos kyla iš apie tuos pačius dalykus šiek tiek skirtingai suformuluotų Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos bei Saugomų teritorijų įstatymų teiginių ir šiuos įstatymus vykdančių, urbanistinio paveldo apsaugą planuojančių bei prižiūrinčių institucijų – Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos ir Kultūros paveldo departamento specialistų bei vadovų skirtingų pažiūrų, šių institucijų darbo tvarkų bei tradicijų.

Tai ypač išryškėja, kai urbanistinio paveldo vietovė atsiduria regioniniame ar nacionaliniame parke, kuriam rengiama tvarkymo schema, o gyvenvietėms, miesteliams ar miestams – specialieji tvarkymo planai, taip pat konkrečių statinių pritaikymo, rekonstravimo ar statybos projektai. Jau banalu minėti nesutarimus, teberusenančius dėl Kuršių nerijoje esančių urbanistinių vietovių reikalų. Pamokanti, nesmagi yra viešosios bibliotekos Biržuose projektavimo istorija. Tikrai tiktų pagaliau šioms institucijoms susiderėti bent dėl kompetencijų ribų, jei neįmanoma susitarti dėl visų tarpusavyje susijusių sąvokų, kriterijų, reikšmių ir principų suderinimo. Jei šį klausimą spręstų Vyriausybė, tai bus atlikta ne pačiu geriausiu būdu.

Urbanistinio paveldo išsaugojimui nebus geriausias sprendimas, jei Ministras Pirmininkas ir Seimas paklus trijų didžiųjų miestų – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos merų šių metų vasario mėnesį raštu išreikštam raginimui – cituoju – „nedelsiant: 1. nutraukti darnios plėtros kriterijams prieštaraujančių ir į teisinę aklavietę vedančių Vilniaus senamiesčio, Kauno naujamiesčio, Klaipėdos senamiesčio ir naujamiesčio specialiųjų tvarkymo planų rengimą; 2. inicijuoti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio redakciją, atsisakant ydingo privalomo nekilnojamojo kultūros paveldo specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo kultūros paveldo vietovėms, o jų apsaugos ir tvarkymo reglamentus nustatyti savivaldybių bendruosiuose planuose.“

Norėtųsi išgirsti ir suprasti, kaip pvz. Kauno meras, o tiesą pasakius, ir kolegos – Kaune projektuojantieji architektai, įsivaizduoja Kauno naujamiesčio, kaip iš tiesų unikalios modernizmo architektūros vietovės, apsaugą ir galimybes patekti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, dygstant tokiems pastatams, kaip neseniai iškilęs Donelaičio g. 81A (Maironio, Donelaičio, Daukanto g. ir Laisvės a. ribojamo kvartalo viduje) statinys, atvirai sprogdinantis Naujamiesčio erdvės struktūrą iš vidaus. Ar ir toliau, griaunant XX a. pirmosios pusės namus, gali dygti panašūs pastatai, kaip prieš keletą metų fasadų stiklais sužibęs stambus statinys Kęstučio ir Kanto g. kampe, ar atsirasti „Akropolio“ tipo struktūros, kuriomis net pertveriamos istorinių gatvių trasos ir erdvės?

Derėtų kauniečiams apsispręsti arba dėl tokio tipo vadinamosios „darnios plėtros“, arba vis dėlto dėl tam tikrų apribojimų, padedančių išsaugoti turimą tokį savitą miesto veidą. Rengiant stambių miestų bendruosius planus nėra vietos nei laiko įsigilinti į paskirų urbanistinių vietovių (o jų šiuose trijuose miestuose yra po kelias) specifines apsaugos problemas, šiuos darinius deramai ištirti ir pasiūlyti jiems po visą spektrą priemonių – kiekvienam skirtingų.

Miestų bendruosius planus rengia labai skirtingų pažiūrų ir temperamentų specialistai, o jiems bando vadovauti įvairaus mentaliteto politikai, pastariesiems, atleiskite už nemandagų išsireiškimą, ant galvų lipa aktyvūs nekilnojamojo turto vystytojai. Vilniaus miesto meras sutartinai teigia, kad saugos sostinės urbanistinį paveldą vien per rengiamus bendruosius planus, nors jo vadovaujama miesto taryba operatyviai nubalsavo už galiojančio Bendrojo plano pakeitimą, kuriuo buvo atsisakyta visų urbanistų / architektų, paveldosaugininkų ir net politikų sutartos nuostatos, jog į pietus nuo Konstitucijos prospekto, į upės pusę, aukštybiniai pastatai nebebus statomi, kad būtų tausojamas sostinės miestovaizdis, nebūtų toliau didinamas neigiamas aukštybinio užstatymo poveikis ir vizualinis spaudimas istorinėms dalims – Senamiesčiui ir Naujamiesčiui.

Galima pritarti, kad parengtasis Vilniaus senamiesčio specialusis planas tikrai turi trūkumų ir yra taisytinas (nors jo koncepcijai 2015 m. buvo pritarta). Dalis trūkumų – techninio pobūdžio, kitą dalį pavadinčiau Kultūros paveldo departamento keistenybėmis. Klaipėdos specialiųjų planų padėtis panaši. Tačiau kokia alternatyva? Darniai dygstantys „Misionierių sodai“ yra didžiausias smūgis Senamiesčiui nuo pat Stalino laikų. Ar Šv. Jokūbo ir Pilypo ligoninės komplekso Naujamiestyje apstatymas, kurio pateiktoji vizija signalizuoja jau apie visų orientyrų pametimą? Su tuo bagažu, kas įvykę ir kas vyksta dabar, Vilniaus istorinis centras tikrai nebepatektų į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Nors būtent Vilniaus senamiestis ir Kauno naujamiestis yra pačios esminės, reikšmingiausios ir vertingiausios, iš tiesų nacionalinės Lietuvos urbanistinio paveldo saugotinos teritorijos.

Pabaigai keletas žodžių apie „valstybės saugomus“ (rašau kabutėse) Lietuvos provincijos miestus ir miestelius. Jų urbanistinio paveldo padėtis tolygiai blogėja. Jų centruose dėl visiems suprantamų priežasčių atsiranda tuščių vietų, taip pat yrančių, nors dominančių reikšmę turinčių pastatų. Savivaldybės sukasi kaip galėdamos, jos nemažai nuveikia. Bet vis dėlto – jei valstybė nuspręstų kiekviename iš šių miestelių – Virbalyje, Žeimelyje ar Aukštadvaryje, biudžeto lėšomis sutvarkyti bent po vieną kiekvieno miestelio vertingų namų, o ne vien blizginti bažnyčias bei dvarus? Tai būtų labai nedideli pinigai, bet visų pirma saviaukla ir didelis dėmesys tokiems urbanistinio paveldo objektams – mieliems mūsų saugomų teritorijų sistemos mikroelementams. Šiuo atveju nereikėtų rengti teritorinio planavimo dokumentų – specialiųjų planų, ir merai nesiskųstų.

Pranešimas skaitytas 2018 m. kovo 3 d. konferencijoje „Saugomų teritorijų sistema – unikalus Lietuvos šimtmečio laimėjimas“.

Kultūros paveldo komisijos inf.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.