Visos Europos Sąjungos (ES) valstybės daugiau ar mažiau deklaruoja besirūpinančios gyvenamąja, darbo ir poilsio aplinka, taigi – architektūra. Tradiciškai susiklostė, kad žmogaus egzistencijos ir kultūros pagrindas visada buvo, yra ir bus gyvenamosios aplinkos kūrimas arba tobulinimas. Kokioje situacijoje Europos kontekste esame mes, lietuviai?
Kryptį rodo ES dokumentai
Aplinka yra natūrali ir dirbtinė. Abi sritys yra veikiamos žmogaus. Jos tampa visuomenės, bendruomenės saviraiškos, identiteto, visuomeninės santvarkos atspindžiu, vienaip ar kitaip susijusiu su visų rūšių mokslu, menais, egzistencijos, socialiniais ir kitokiais reiškiniais. Visos ES šalys naudoja tokias pat direktyvas, visos rengia panašius įstatymus, tačiau gyvenimo kokybė skiriasi dėl ekonominių, istorinių, mentaliteto, genetikos ir kitų priežasčių. Temą galima panagrinėti vienu aspektu – skiriamu dėmesiu gyvenamajai aplinkai. Palyginus Europos šalių aplinkos kūrimo ir plėtros kultūrą, t. y. architektūrą, galima apžvelgti šios valstybei labai svarbios sferos administravimą. Tai padės geriau suvokti, kur esame ir kokia kryptimi turime judėti.
Administravimas prasideda nuo valstybės politikos minėtu klausimu. Ar Lietuvoje pakankamai dėmesio skiriama aplinkos kultūrai? Ar apskritai suvokiama šios veiklos svarba? Europos valstybės lyderės seniai suprato architektūros reikšmingumą. Ir, ko gero, dėl nepasitikėjimo naujai įstojusių valstybių vyriausybėmis, kurios pripažįsta kokybiškos ir tvarios aplinkos plėtros būtinumą, o
realybėje to nedaro, ES Taryba priėmė nemažai rezoliucijų, kurios turi užtikrinti dėmesį minėtai veiklos sričiai.
2001 metų vasario 12 dieną Europos Taryba priėmė rezoliuciją 2001/C73/04 dėl architektūros kokybės miesto ir kaimo aplinkoje, kurioje pripažįstama, kad gerinama architektūrinė aplinka yra svarbi kasdienei Europos piliečių gyvenimo kokybei pasiekti. 2007 metų gegužės 24 dieną Europos šalių ministrai, atsakingi už miestų plėtrą, patvirtino Leipcigo chartiją. Pagal ją turi būti vykdoma tvari integruota miestų plėtros politika. Ji nurodo, kad kokybiškas viešųjų erdvių, miestų dirbtinio kraštovaizdžio ir architektūros komponavimas yra svarbus veiksnys miesto gyventojų gyvenimo sąlygoms gerinti.
2008 metų vasario mėnesį Europos Parlamentas patvirtino rezoliuciją dėl tolesnių veiksmų, susijusių su teritorijų plėtros tvarka ir Leipcigo chartija, kuria valstybės narės raginamos daugiau dėmesio skirti kuriant aukštos kokybės aplinkos kultūrą, teikiant ypatingą dėmesį viešųjų erdvių ir ypač architektūrinio projektavimo kokybei, siekiant gerinti ES piliečių gerovę.
2008 metų gruodžio 13 dieną Europos Taryba priėmė antrą rezoliuciją dėl architektūros, pavadintą „ES Tarybos išvados dėl architektūros – kultūros įnašas į tvarų vystymąsi (2008/C 319/05)“. Ja valstybės narės raginamos remti architektūrą ir jos ypatumus, ypač kultūrinius aspektus, visose atitinkamose politikos srityse, ypač mokslinių tyrimų, ekonominės ir socialinės sanglaudos, tvarios plėtros bei švietimo politikos kryptimis.
Lietuvos vyriausybė, daugiausia Lietuvos architektų sąjungos iniciatyva, 2005 metų gruodžio mėnesį priėmė dokumentą, apibrėžiantį valstybės institucijų įsipareigojimus ir prioritetus architektūros atžvilgiu. Dokumentas vadinasi „Lietuvos Respublikos architektūros politikos krypčių aprašas“.
2006 metų liepos mėnesį Vyriausybė priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos architektūros politikos krypčių įgyvendinimo 2006–2010 metų priemonių patvirtinimo“. Po 2010 metų priemonių įgyvendinant politiką nenumatyta, o ir tos, kurios buvo numatytos įgyvendinti iki 2010 metų, dar ne visos įgyvendintos. Taip, pavyzdžiui, atsitiko su Architektūros įstatymu.
Nors Lietuva būdama ES narė formaliai pripažįsta, kad šiuos dokumentus būtina vykdyti, deja, architektūros politika, jos prioritetiniai uždaviniai valstybiniu mastu dažniausiai pamirštami, paliekant architektūros, miestų ir aplinkos plėtros reikalus tik architektų ir plėtotojų kompetencijai.
Lietuvoje viskas kitaip
Būtų galima palyginti kai kuriuos rezoliucijos 2001/C73/04 dėl architektūros kokybės miesto ir kaimo aplinkoje teiginius. Dokumentu patvirtinama, kad:
• architektūra yra pamatinis istorijos, kultūros ir kasdienio gyvenimo kiekvienoje šalyje bruožas; ji yra esminė meninės raiškos ir kasdienio piliečių gyvenimo priemonė, rytdienos paveldas.
Lietuvoje: kasdieniame gyvenime labiau gilinamasi ir diskutuojama apie ekonomines, politines ir socialines aktualijas. Nemažai kalbama apie turimą nekilnojamąjį paveldą. Šiuolaikinė architektūra, kaip labai svarbi kultūros dalis, dar nesuvokiama ir dažnai nepripažįstama.
• architektūros kokybė yra sudėtinė ir kaimo, ir miesto aplinkos dalis.
Lietuvoje: aplinką formuojantys elementai (pastatai, kraštovaizdžio elementai, taikomieji menai ir t. t.) dažnai nuvertinami.
