Blog

Architektūros kritikas Owenas Hatherley: atradimai bevaikštant

Owenas Hatherley.

„Daugiausiai vaikštau“, paklaustas apie savo tyrimo metodus, sako Owenas Hatherley, plačiai žinomas autorius bei kritikas, dažniausiai rašantis architektūros ir kultūros politikos temomis. Į Vilnių jis buvo atvykęs kaip vienas 19-ojo Architektūros [pokalbių] fondo ciklo „Pinigai“ prelegentų, skaitęs paskaitą „Ne-kapitalizmo architektūra“.

O. Hatherley darbai skelbti daugybėje įvairių leidinių. Jis nėra tik stebėtojas, jis drąsiai gvildena kontroversiškas temas ir kvestionuoja nusistovėjusias idėjas bei temas. Kaip turėtumėte gyventi su tuo, kas buvo palikta po Sovietų Sąjungos griūties? Ką pasilikti ir ką išmesti šiame dar šiek tiek neapibrėžtame rūšiavimo procese? Šie ir kiti klausimai – interviu.

Jau esate parašęs aštuonias knygas, stebinate savo produktyvumu. Kaip iki šiol sekėsi ši kelionė? Kur buvo pradžia?

Nesu nei žurnalistas, nei architektas. Pradėjau kurti internetinį dienoraštį (blogą). Mano pirma knyga buvo daugiausia sudėta iš to, kas buvo jame. Antroji knyga buvo užsakymas – dvylikos mėnesių serija apie Britanijos miestus, apie tai, kaip jie elgėsi su finansais ekonominio bumo metais, ir kaip visa tai baigėsi. Tai įvyko 2009-2010 metais. Būtent antrosios knygos įkvėptas ir atradau savo metodą – nuvykti kur nors ir vaikščioti. Žinoma, daug dėmesio skiriu moksliniams, istoriniams tyrimams ir panašiai, bet visgi daugiausia vaikščioju.

Pirmose knygose daugiausia buvo orientuojamasi į Vakarų pasaulį?

Pirmoje knygoje nemažai rašiau apie Sovietų Sąjungą bei Vokietiją. Viena iš priežasčių, kodėl kartais gėdijuosi tos knygos, yra tai, jog ji buvo išleista, kai dar nebuvau lankęsis nė vienoje minėtų šalių.

Taigi tyrimas buvo paremtas kitų autorių veikalais?

Būtent, o labiausiai kinu. Pastangos parašyti idėjų istoriją remiantis vieta, kurioje nesi lankęsis, visgi, nėra gera idėja ir nemanau, jog dar kada nors tai daryčiau. Aplankęs tas vietas padariau žymiai daugiau.

Tai tartum nurodo, jog empirinis tyrimas Jums yra daug svarbesnis.

Nesu nusiteikęs prieš teoriją, manau, jog ji labai naudinga. Visgi vietoj to, kad tirtų, kas buvo iš tiesų pastatyta, meno istorikai tiria brėžinius, piešinius ir taip toliau, ir tai, manau, įdomu. Bet visgi nėra tai, kas įdomiausia man. Daug labiau žavi žvelgimas į vietą ir klausimų kėlimas: kas yra ši vieta, kas joje tinka, kas joje tinka puikiai ar įdomiai, kodėl tai pastatyta būtent čia, kaip tai panaudojama ir daugybė kitų klausimų.

Jūs tiriate Sovietų Sąjungoje kurtą architektūrą ir procesus po sąjungos žlugimo. Dažnu atveju, kuomet žmogus pareiškia savo simpatiją vienam ar kitam kontroversiškos epochos elementui, likusieji įtaria, jog tokiu atveju tiriančiajam imponuoja epocha su visu savo palikimu. Ar Jums dažnai tenka aiškinti savo poziciją?

Tai yra ganėtinai keista. Jei sakai, jog tau patinka barokas, žmonės nemano, jog prijauti jėzuitams arba pritari kontrreformacijai.

Barokas buvo prieš kelis amžius, tuo tarpu žmonės vis dar prisimena sovietmetį.

Būtent. Į tokį klausimą susideda daug įvairių aspektų. Vienas dalykas, kuris mane nustebino, buvo, atrodytų, gan paprastas. Besiruošdamas knygos rašymui, skaičiau Baltijos sostinių architektūrinius vadovus, ir geriausias iš jų buvo Vilniaus. Tai nuostabiai subtili knyga, kurioje išvengta jau įprastiniu tapusio kritikavimo „taip, mes žinome, jog laikai buvo blogi“, truputį save pasiplakant. Dauguma miesto gidų jautė pareigą tai padaryti, pavyzdžiui, Latvijoje, ir tik tuomet rašyti apie architektūrą. „Vilniaus gidas“ šiuo atžvilgiu yra pažangesnis. Taigi įmanoma domėtis tam tikru architektūros periodu atsietai nuo to periodo politinės situacijos, ir viena nebūtinai yra susieta su kita. Visgi aš ne toks, man įdomu politika.

Nagrinėjant sovietmečio temą galima stebėti prieštaravimus kaip projekcijas, kaip tai susieta su kolonializmo, europėjimo idėjomis. Jeigu panagrinėtume planavimo aptarimus iš XX a. 8–9 dešimtmečio, juose nuolat minimas kitas – skandinaviškas, europietiškas stilius ir planavimas Lietuvoje, Latvijoje bei Estijoje. Dabar tai – tik blogis, rusiška ir sovietiška. Tuomet, kai Baltijos šalys priklausė Sovietų Sąjungai, šis regionas buvo vertinamas kaip vakarietiškiausias – tai, ką galėjai gauti europietiškiausio nepalikdamas Sovietų Sąjungos, nes jūsų architektūra buvo planuojama remiantis vakarietiškomis ir skandinaviškomis tradicijomis.

Būtent. Kartu tai susieta ir su kita tema, kuri dažnai lieka kiek nuošaliau – industrine revoliucija šalyje. Britanijoje ji prasidėjo 1820-aisiais, Vokietijoje – 1860-aisiais, Sovietų Sąjungoje – 1950-aisiais ir tuo pat metu Graikijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje. Tiek Sovietų Sąjungoje, tiek pietinėse Europos valstybėse industrializacija prasidėjo panašiomis aplinkybėmis – valdant dešiniesiems diktatoriams. Jos buvo tankiai apstatytos masinės statybos gyvenamaisiais namais. Britanijoje įsimintinas namų tipas industrializacijos periodu buvo vadinamieji Viktorijos tipo namai, esantys šalia fabrikų ir geležinkelių. Sovietų Sąjungoje daugiausia buvo statomi daugiaaukščiai blokai, Graikijoje – taip pat blokai tik kiek žemesni, 5-6 aukštų.

Būtent šie išvardinti namų tipai tapo dominuojančia architektūra, nes tuomet prasidėjo industrializacija: žmonės paliko kaimo vietoves, kuriose gyveno per amžius ir išvyko į miestus. Tai buvo modernizavimo momentas, tapimo europiečiais momentas, kurio visi tikina troškę ir tuo pat metu jo nekenčia. Manau, jog tai gan graži ir įdomi prieštara.

Daugeliu atveju jau tada žmonės suprato, kokia monotoniška yra ši architektūra, ir ieškojo būdų tai pakeisti, bet, tiesą sakant, tai niekada nepavyko, nes statybos vyko tiesiog per greitai. Dabartiniu metu tai pasikeitė – urbanizacija vyksta lėtai, populiacija mažėja. Žmonės pamažu sustoja ir klausia: „Ką mes su tuo galime padaryti?“

Šie klausimai itin aktualūs, Lietuvoje taip pat. Neminint atskirų paveldosauginių įvykių Lietuvoje, kokia Jūsų nuomonė apie sovietmečio architektūrą kaip paveldą? Ar ji turėtų būti saugoma? Klausimas tampa itin opus, kai pradedama kalbėti apie masinės gyvenamosios statybos objektus, pavyzdžiui, Lazdynų mikrorajoną.

Atsakymas priklauso nuo atskirų pavyzdžių. Lazdynai arba bet kokie panašūs gyvenamieji rajonai, kad ir Varšuvoje, yra grandiozinio dydžio masinės statybos kvartalai. Pirmąkart juose apsilankęs sumišau. Pirmiausia pamaniau, jog tai yra puikūs rajonai, bet palaipsniui ėmė persekioti mintis – jie niekada nesibaigia ir tęsiasi amžinai! Masinės gyvenamosios statybos architektūra neturėjo būti kerinti; jos pagrindas – planavimas, rajono schemoje įkomponuotas miškas, atviros erdvės, žaliosios zonos. Jeigu pavyks išsaugoti planavimą, tuomet ne taip svarbu, ar pavieniai daugiabučiai išliks nepakitę. Galima pastatus perdažyti, „perrengti“ fasadus. Kartais užtenka pakeisti tik kelis dalykus – namai turėtų būti apšiltinti, pakeisti liftai. Žmonės vizualiai, žinoma, nemanytų, jog jų daugiabutis – rūmai, bet tai vis tiek būtų labai geri ir kokybiški būstai. Jei kalbame apie masinės statybos daugiabučių rajonus, griežtai saugomi turėtų būti tik išskirtiniai atvejai.

Štai, pavyzdžiui, Lazdynuose labai svarbus išplanavimas, tai, kaip pastatai išskirstyti erdvėje ir kraštovaizdyje su žaluma, mokyklomis. Tai turėtų būti išsaugota, net nebūtinai stengiantis išsaugoti originalų pastatų medžiagiškumą, kuris, deja, nėra itin geros kokybės. Šeškinės mikrorajonui, tuo tarpu, būtina pastatų renovacija. Po jos būtų itin svarbu išsaugoti komplekso vientisumą, ekspresyvią bokštų išraišką, Šeškinės prekybos centro plytų mūrą, kuris ir yra geriausias jo bruožas.

Pavieniai visuomeniniai pastatai, žinoma, yra visai kita kategorija nei daugiabučių kvartalai. Operos ir baleto rūmai turi apsaugoti unikalias detales, sietynus, baldus bei skulptūras nuo nuobodaus „euroremonto“. Aišku, standartinis nebūtinai reiškia bevertis – visada svarbu įsiklausyti į žmonių nuomonę, kuomet jie stengiasi išsaugoti pastatus. Kampanija prieš „Lietuvos“ kino teatro nugriovimą buvo panaši į pilietinį aktyvizmą, kuris nebuvo įmanomas (na, tai nėra gryna tiesa, bet visgi) sovietmečiu. Liūdna stebėti, kuomet tam tikrų pastatų gynimas yra sutapatinamas su „komunizmo nostalgija“ arba netgi dar absurdiškiau siejamas su parama Putinui – Rusijoje labiau negu bet kur kitur su sovietmečio palikimu yra elgiamasi blogai.

Sovietmečio architektūra, pavieniai jos pavyzdžiai, ypač apleisti, dažnai suprantami kaip egzotika.

Manau, kad architektūros vadinimas egzotiška yra pavojingas, jis visada pašalina kontekstą, kuriame yra architektūros objektas. Jugoslavijos monumentai – vienas iš daugelio pavyzdžių, kuriems taip nutiko. Už jų esanti istorija yra daug kartų įdomesnė negu „oho, pažiūrėk į tą gigantišką NSO, stovintį vidury lauko“.

Nufotografuokim ir tiek?

Taip, ir tikiu, jog tai nėra būdas žiūrėti į architektūrą. Reikėtų šiek tiek pasistengti, perskaityti knygą. Kita vertus, tai rodo proceso normalizaciją – ši architektūra grįžta į visuomenę.

Interviu, skirtame Deep Baltic portalui, minėjote pastatus, kurie Jums yra pasibaisėtini. Kokie kriterijai tai lemia, kas paverčia pastatą netinkamu ir bjauriu?

Grožį ir bjaurumą kiekvienas supranta skirtingai; tai – skonio reikalas. Aš akcentuoju pastatų funkcionalumą. Žmonės toleruoja „bjaurumą“ skirtingose situacijose. Net neabejoju, jog brutalizmo architektūros gerbėjai rodytų į pilis, teigdami, jog štai, pilys taip pat nėra dekoruotos, yra asimetriškos ir dažnai nekontekstualios, bet jas vis dėlto visi mėgsta, nes tai pilis ir tai paveldas. Dabar imama atsigręžti į 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių architektūrą, kurią žmonės automatiškai vadina šlykščia, nes ji – betoninė. Tai automatiškas atsakymas, po kurio žmonės nesistengia žvelgti giliau.

Architektūros kritika galėtų ir turėtų formuoti išsamesnius atsakymus, leisti žmonėms suprasti visumą. Visgi egzistuoja tiek daug dalykų, kurie įvardinami kaip bjaurūs. Visi žino, kad tai bjauru, visi žino, kad sovietmečio architektūra brutali… Ir tada norisi jiems pasakyti: sustokime ir gal pažiūrėkim atidžiau. Ar tikrai skyrėme tam pakankamai dėmesio? Ir žmonės po truputį ima suprasti. Žinoma, ši tema gana sudėtinga ir kelia iššūkius, žmonės dabar nesulaukia pakankamo architektūrinio lavinimo.

Niekam nepatinka apleista aplinka, apleisti pastatai, bet tai galima pakeisti. Svarbu parodyti visuomenei, kad savaime architektūra netampa apleista, ji sunyksta dėl tam tikrų priežasčių ir tam galima užkirsti kelią.

OWEN HATHERLEY
Rašytojas, žurnalistas (JK)

Owenas Hatherley gimė Sautamptone, Anglijoje, 1981 m. 2011 m. Birkbeko koledže, Londone, jam suteiktas filosofijos daktaro laipsnis, apsigynus disertaciją „Konstruktyvizmas ir amerikietiškoji tradicija“. Jo straipsnius reguliariai spausdina šie periodiniai leidiniai: „Architects Journal“, „Architectural Review“, „Dezeen“, „the Guardian“, „the London Review of Books“ ir „New Humanist“. O. Hatherley yra ir kelių knygų autorius.

Interviu rengtas 19-ajam Architektūros fondo ciklui „Pinigai“. Kuratoriai: Matas Šiupšinskas, Vytautas Biekša, Kazys Varnelis.
Redagavimas: Matas Šiupšinskas.
Nuotraukos: Aistė Dūdėnaitė/Aušra Česnauskytė.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.