Blog

Architektūra kaip ne/su/si/kalbėjimas

keliu_policijos_pastatas
Kelių policijos pastatas Giraitės gatvėje, Vilniuje. Vilniaus savivaldybės nuotr.

„Vėsi akmens medija sujungia amžius“, rašė Marshallas McLuhanas.

Idėja nagrinėti architektūros ir komunikacijos ryšį kilo dabar jau daug išdiskutuoto Kelių policijos Giraitės gatvėje, Vilniuje pastato likimo kontekste.

1982 m. suprojektuotą pastatą po sudėtingų diskusijų pakeis biurų pastatų kompleksas. Atrodo, vieningai nesusitarta, kaip vertinti šį pastatą ir dėl jo priimtą sprendimą. Tokio nesusipratimo ar nesusikalbėjimo architektūros atžvilgiu esama ir daugiau: prieštaringi Danielio Liebeskindo vadovaujamos studijos pateikto verslo komplekso „k18B“ Vilniuje, Konstitucijos prospekte pasiūlymo vertinimai; besiskiriantys požiūriai, griauti ar negriauti, kuo ir kaip keisti valstybinio socializmo metu statytus pastatus ir kitas architektūrines struktūras, kaip, tarkime, parkai, kurių rekonstrukcijos planus yra parengusi Vilniaus savivaldybė. Kodėl, cituojant architektą Tomą Grunskį, nesusitariame dėl architektūros „verčių ir vertybių“? Argi iš pastato savaime negalime suprasti, kuo jis vertingas? Šiame tekste analizuoju architektūros komunikacijos sąlygas, padedančias apmąstyti, ką galime suprasti iš architektūros ir kodėl jos prasmė, vertė ar vertybės nėra akivaizdžios, tad ir susitarimas – nelengvai pasiekiamas.

Asmeninė patirtis: paskaitoje pusantros valandos entuziastingai pasakojusi apie moderniosios architektūros judėjimo ištakas paklausiau studentų, ką jie mano apie nagrinėtus pavyzdžius. Studentams pastatai atrodė nuobodūs, pilki, vienodi, nykūs. Vienas atsakymas mane itin sudomino: „Kaip keista, šie pastatai turi tam tikrą istoriją. Maniau, jog tai tiesiog pastatai, kokių būna visur“, – nusistebėjo studentė. Čia susidūrė trys architektūros suvokimo dėmenys ar momentai, kuriuos norėčiau aptarti: prasmė, kuri materializuojama ar kurią siekiama materializuoti pastate, prasmė, kurią suvokia naudotojas ar stebėtojas, ir prasmė, kuriama pasakojimuose apie architektūrą. Šios prasmės sąveikauja individualiai, skirtingose grupėse ir visuomeniniu mastu apibrėžiant architektūros vertes ir vertybes. Galutinis apibrėžties rezultatas skiriasi, nelygu, kiek kokių prasmės žymeklių susimaišė galutiniame (ar tarpiniame, nes prasmės nuolat apibrėžiamos iš naujo, persvarstomos) lydinyje.

Architektūra: „sunki“ ir „lengva“ komunikacijos medija

Bet apie viską iš eilės. Architektūra, kaip rašo architektūros sociologas Joachimas Fischeris, – tai sunki komunikacijos medija. Sunki, nes fizinė, materiali, išreikšta akmenyje, betone, stikle, medyje ir kitokioje materijoje. Ji materializuoja visuomenės tarpusavio ryšį, tačiau komunikaciniu požiūriu yra paradoksali. Kartu ji įtvirtina, pratęsia, apibrėžia mūsų socialinius ryšius, tapatumą, sąveiką, veiksmus ir yra nematoma, nepastebima, neapmąstoma, kol nesusikalbėjimas dėl jos nepereina individualaus nepatogumo ar pasipriešinimo ribų. Pavyzdžiui, galime perstatyti kėdę į norimą vietą; nuskelti aukštą bortelį, trukdantį važiuoti dviračiams skirtu takeliu; išminti takelius; atsitverti širma nuo kambario kaimyno nuomojamame bute, kuris buvo projektuotas šeimai. Kai šios ribos peržengiamos, architektūra, fizinė mūsų gyvenimo terpė tampa mums matoma. Kyla visuomeniniai nesutarimai: ką laikyti ir ko nelaikyti paveldu, kaip vertinti naujų ikoniškųjų pastatų projektinius pasiūlymus ir viešųjų erdvių transformacijas.

Architektūros sąvoka nėra savaime suprantama. Ji gali apimti nuo idėjos ir brėžinių iki pastatų ir ištisų kvartalų. Pastatas savo ruožtu įvairų socialinių grupių (bet pirmiausia – architektų) gali būti vertinamas kaip „stokojantis architektūros, architektūrinės estetikos ar nearchitektūriškas“. Nuo architektūros apbrėžimo priklauso, kokius klausimus galima kelti komunikacijos atžvilgiu. Jeigu architektūra nagrinėjama brėžinių arba eskizų pavidalu, kinta jos komunikacinis laukas ir auditorija. Komunikacija vyksta skirtingose plotmėse architekto kolegai žvelgiant į brėžinį, būsimam būsto pirkėjui nagrinėjant gyvenimo vizualizaciją naujo būsto projekte, turistui stovint po stikliniu Berlyno Reichstago kupolu ir Umberto Eco aprašytam ikimoderniam žmogui žvelgiant į liftą. Architektūrą šio teksto rėmuose siesiu su suprojektuotu ir pastatytu pastatu ir laikysiu erdviniais (erdvės konfigūracijos, tūrių), vizualiniais – taktiliniais (formos, dekoro, medžiagų) sprendimais.

Komunikacija – tai prasmių skleidimo ir supratimo, mainymosi jomis ir jų kūrimo procesas. Architektūros, kaip ir bet kurio kito reiškinio, kurį sietume su komunikacija, atžvilgiu, keltinas klausimas – kur slypi prasmė? Komunikacijos teorijos skiriasi pagal tai, kaip apibūdina, kur formuojama ar slypi prasmė. Prasmė gali būti suprantama kaip slypinti suvokiamame objekte, kaip priskiriama suvokiančiojo ar besiformuojanti žmonių tarpusavio sąveikoje. Aš siūlyčiau architektūros atžvilgiu apie prasmę mąstyti kaip šių dėmenų sąveiką, vykstančią istoriniame kontekste. Tada galime suprasti architektūros suvokimo ir – tai tampa praktiškai svarbu visuomeniniuose debatuose – jos vertės apibrėžimo sąlygas ir atitinkamai jas ar jomis veikti. Greta šių trijų prasmės lokacijų, siūlau mąstyti apie architektūros sąsają su prasme per du pagrindinius pjūvius: reprezentacinį ir santykių struktūravimo.

Reprezentacinis pjūvis nusako simbolinį architektūros, kaip įvaizdžio, vaizdinio, konceptualaus pranešimo aspektą. Antruoju aspektu architektūra suvoktina kaip struktūruojanti socialinius santykius per erdvės konfigūraciją, veikianti savo materialumu. Šiuo atveju galima papildyti Fischerio apibrėžimą, kad architektūra yra sunki komunikacijos medija, skiriant architektūrą kaip lengvą mediją – vaizdinį, simbolinę reikšmę – ir kaip sunkią mediją, kuri materializuoja visuomenę, santykius tarp jos narių, institucijas, socialinius vaidmenis. Skirtinguose pastatuose šios prasmės gali būti ir neatsiejamai susipynusios, ir radikaliai atsietos.

Architektūra ir prasmė: prasmės siūlymas ir prasmės interpretacijos

Toliau išskleisiu, kokios prasmės gali būti perteikiamos architektūros, arba kokias prasmes tipologiškai galime suprasti iš architektūros. Šie tipai vienas kito nepaneigia, tik nugula vienas kitą sluoksniais. Tad juos vardysiu neskirdama specifinės jų suvokimo ar perteikimo tvarkos.

Pradėkime nuo to, jog architektūra yra komunikatyvi arba mums suprantama jos paskirties (naudojimo) galimybių požiūriu: laiptai skirti lipti, pro čia galima įeiti. Tai išsamiai aprašo Umberto Eco esė „Funkcija ir ženklas: architektūros semiotika“ ir iš karto priduria, kad be bendrų kultūrinių kodų funkcijos vis dėlto neatpažintume. Funkcijos atpažinimas remiasi kultūriniais archetipais. Ikimodernus žmogus, Eco požiūriu, nesuprastų, kaip naudotis liftu, nepaisant dizainerių pastangų perteikti jo paskirtį. Kitas aspektas, architektūra perteikia pastato paskirties tikslus per simbolinę komunikaciją, pvz., Fortūnos skulptūra teismo fasade.

Sudėtingesnė komunikacija sietina su specifiniais kultūriniais kodais, kurie gali apimti siūlomą emocinę būseną erdvėje, socialinio statuso ženklus ar konceptualų pranešimą – pasakojimą apie kolektyvinius tapatumus, bendrą praeitį ar ateitį. Tai galima įgyvendinti per pastato formas, pasirinktas medžiagas ar netgi per erdvės tūrius, akustiką, šviesos sąlygas. Pavyzdžiui, per medžiagiškumą gali būti siūloma emocinė patirtis: jauku arba oficialu. Socialinio statuso ženklai gali būti pranešami per socialinės klasės skonio standartų raišką pastato vizualinėje bei taktilinėje struktūroje. Galima siekti komunikuoti prabangą per atpažįstamas kaip brangias medžiagas (pvz., marmurą ar natūralų medį) arba atpažįstamus formų sprendimus, tarkime, kolonas.

Konceptualaus pranešimo atveju, per architektūrą, kaip mediją, perduodama tai, kas nėra pats pastatas: kolektyviniai tapatumai ir juos nusakančios idėjos: skaidrumo, pažangos, solidarumo, ir panašiai. Konceptualus pranešimas, kuriuo siekiama steigti kolektyvinius tapatumus, gali būti formuojamas per vizualinę raišką ir per juslines stimuliacijas. Pirmojo varianto pavyzdys – Berlyno Reichstagas. Stikliniu šio pastato kupolu siekiama simbolizuoti demokratijos skaidrumą ir pažangą. Antruoju atveju – tai Žydų muziejus Berlyne. Kognityvinis pranešimo suvokimas turėtų kilti per juslines stimuliacijas. Pastate patyręs dezorientacijos nerimą lankytojas turėtų suprasti totalitarizmo absurdiškumą. Kitas tokio tipo pavyzdys – taip pat Berlyne esantis Peterio Eisenmano holokausto memorialas. Per pasikartojančių ir klaidinančių kolonų ritmiką kuriamas (siūlomas?) vietos praradimo pojūtis.

Peterio Eisenmano holokausto memorialas. K. Weisser nuotr.

Peterio Eisenmano holokausto memorialas. K. Weisser nuotr.

Architektūros ir kolektyvinių tapatumų sąsajos atžvilgiu reikšmingas ir architektūros ir socialinės (istorinės ar kolektyvinės) atminties ryšys. Šis ryšys taip pat reprezentacinis, susijęs su įvaizdžiais. Vienas tokių pavyzdžių – Valdovų rūmai. Šiuo pastatu siūlomas supratimas, kad Lietuva – tai ilgą istoriją turinti valstybė. Komunikuojami bent trys dalykai: istoriškumas, valstybingumas ir tautiškumas. Pastatų ir kolektyvinės atminties ryšys reikšmingas ir sprendžiant moderniojo paveldo klausimus. Interesų grupės pasiskirsto pagal siekį saugoti arba griauti XX a. antrosios pusės pastatus. Čia įsivelia reikšminga istorinio konteksto tema, prie kurios dar grįšiu.

Panašus simbolinės komunikacijos būdas – populiarių, visuomenei reikšmingų laikotarpio idėjų perteikimas pasitelkiant kultūroje atpažįstamus simbolius. Pvz., vėjo turbina kaip švarios energijos denotacija ir pažangos konotacija, egzistuojančių pastatų atnaujinimas kaip renovacijos denotacija ir pagarbos paveldui konotacija. Pvz., Kimas Dovey‘jus (1999, 107), nagrinėdamas architektūros santykį su galia, rašo, jog dangoraižiai nuo tam tikro aukščio tampa neefektyvūs, tačiau yra statomi dėl savo simbolinės galios, pranašumo konotacijų korporacijų kultūros kontekste. Lietuviškas perkeltinės prasmės ar laiko idėjų komunikavimo pavyzdys – Vilniaus universiteto Kairėnų botanikos sodo žaliasis pastatas-augalas. Pastatą juosia žemės pripildytos kolonos, kuriose auga žolė. Toks architektūrinis sprendimas siūlo ekologiškumo idėjas, nors praktinės ekologinės funkcijos žaliuojančios kolonos neturi.

Vilniaus Universiteto Kairėnų botanikos sodo žaliasis pastatas. E. Turskienės nuotr.

Vilniaus Universiteto Kairėnų botanikos sodo žaliasis pastatas. E. Turskienės nuotr.

Kitas būdas siūlyti pastato ar kitos erdvinės struktūros prasmę – tai erdvės konfigūracinė sistema, arba erdvių tarpusavio sąsajos. Pastatai siūlo erdvinį pasakojimą – kaip juose judama, pro kur galima įeiti, kas juose gali susitikti, o kas ne. Tokiu būdu architektūra brėžia socialinių santykių galimybes, formas. Pasak prancūzų sociologo ir filosofo, nužymėjusio socialinio erdvės supratimo, miesto ir architektūros tyrimo gaires, Henrio Lefebvre’aso, tai, ką pastatas pasako yra „dos and don’ts“ galėtume versti – leidimai ir trukdžiai.

Erdvinis kodas yra ne tiesiog būdas perskaityti ar interpretuoti erdvę, bet būdas gyventi šioje erdvėje. Architektūra fiziškai – sienomis, kambariais, durimis, koridoriais, laiptais, urbanistinėmis struktūromis – apibrėžia, „kaip mes čia gyvename“ ir dažnai veikia be sąmoningo šios situacijos suvokimo. Vienas įdomių pavyzdžių, Danielio Kocho bibliotekų erdvės struktūros analizė. Kochas atskleidžia, kaip per erdvių paskirstymą bibliotekose formuojamos žinių (žinojimo) idėjos. Ši prasmė yra suvokiama ne iš regimo architektūros aspekto, pvz., fasado, formos ar netgi konkrečios erdvės formos ar elementų, bet iš programos erdvinės raiškos.

Erdvinės konfigūracijos įkūnija ir išreiškia socialinių santykių modelius, tad atkartojant tuos pačius modelius visuomenė materializuojama erdvėje ir atitinkamai modeliai pratęsiami per erdvinį išpildymą. Tiek socialiai, tiek erdviškai tokie modeliai gali būti keičiami eksperimentuojant socialinių santykių, naujų erdvių kūrimo ir senų erdvių transformavimo atžvilgiu. Tokia, mano požiūriu, esminė architektūros komunikacinė dimensija į viešus debatus patenka rečiau, tačiau dažniau nagrinėjama moksliniuose architektūros ir miestų tyrimuose.

Architektūra gali išreikšti idėjas apie mus pačius, apie tuos, kurie ją kūrė, ir reguliuoti mūsų santykius. Kaip vyksta architektūros supratimas ir kodėl galimas nesusipratimas? Ar architektūra iš tikrųjų ką nors reiškia? Kas tą reikšmę sugalvoja ar priskiria? Su klausimu, kokia prasmė slypi pačiame objekte, susiję ir kiti: a) ar per architektūrą siekiama tikslingai komunikuoti, b) ar tokia komunikacija kaip tiesioginis supratimo perteikimas yra įmanoma?

Pranešimai, kuriuos galima sąmoningai pasiųsti per architektūrą, kaip mėginau atskleisti, yra kultūriniai kodai ir socialinių santykių struktūravimas: tai darytina per formos, erdvės konfigūracijos, medžiagų pasirinkimą. Šie kodai gali būti komunikuojami tiek mikromasteliu, kaip savininko socialinio statuso demonstravimas ar emocinės jausenos pastate formavimas, tiek makromasteliu – steigiant kolektyvinius tapatumus. Tačiau pranešimas gali nebūti tikslingai koduojamas architektūroje. Laiko dvasia gali atsiskleisti per architekto ar architektės erdvės koncepciją, reflektyviai neapmąstant jos komunikacinių aspektų. Tai gali būti laikotarpio socialinės kultūrinės normos, socialinės padėtys, idealai, patenkantys į pastatus ir kitas architektūrines struktūras, kai projektuojama taip, kaip „mes tai darome“ ar kaip tai šiuo metu daroma, pvz., Vakaruose, nepersvarstant, kas siūloma projektu. Pavyzdžiui, apartamentai daugiabučiuose projektuojami branduolinei šeimai ir atitinkamai siūlomas buto planas (sakykime, su virtuve sujungta svetainė, miegamasis tėvams ir galbūt vaiko kambarys) ar biuro pastatams pasirenkami stiklo paviršiai, tikslingai neapmąstant, kodėl priimami būtent tokie, o ne alternatyvūs sprendimai.

Tiek reprezentaciniu, tiek santykių struktūravimo požiūriu kūrėjų intencija ir rezultatas gali skirtis. Santykių struktūravimo požiūriu toks atotrūkis atsiranda dėl naudotojų veiklos, socialinės praktikos pastate nesupratimo ar naudotojų pasipriešinimo siūlomiems sąveikos modeliams. Reprezentaciniu požiūriu, suvokimo sąlygos susijusios su paties suvokėjo prasmės horizontais ir su socialiai įtvirtintais kodais. Suvokėjo suvokimo dimensijos atitrūksta nuo pranešimo kūrimo intencijų. Suvokiantysis prasmę priskiria pagal savo prasmės horizontus, susiformavusius iš ankstesnės erdvės patirties, bendrų kultūrinių kodų išmanymo ir santykio su kultūroje dominuojančiais kodais, priklausymo socialinei grupei asmeninės istorijos ir kitų asmeninį prasmės horizontą formuojančių veiksnių.

Kaip pavyzdį galima pasitelkti kultūrinių kodų raišką per medžiagiškumą. Medžiagiškumas gali būti iškoduojamas dominuojančiu būdu arba alternatyviai priklausomai nuo grupės priimtų kultūrinių kodų. Tad skaitytoja ar skaitytojas gali savitai vertinti mano minimus pavyzdžius, nes vertinimai priklausys nuo aukščiau paminėtų veiksnių. Taigi medis galėtų būti patiriamas kaip natūralumas, jaukumas, stiklas kaip progresas, naujumas, raudonos plytos kaip senovė, atmintis, tradicija, o dėl rūdžių pastato fasade bendrieji kultūriniai kodai ir specifinių grupių vertinimai gali išsiskirti. Rūdys kultūriškai reiškia nebetinkantį, sugedusį daiktą, apleistą pastatą, tačiau atitinkamą supratimą įgijusioje grupėje vertinama kaip graži, originali, ilgalaikė pastato danga; taip pat išsiskiria ir betono bendri ir specifiniai suvokimo kodai. Pvz., architektas Matas Šiupšinskas pokalbyje šia tema išsakė tokią perspektyvą: „Rūdys yra gražios ne tiek dėl originalumo pačios savaime, bet dėl savo natūralumo. Kai jos naudojamos tik kaip „originalus sumanymas“, ilgainiui toks sprendimas gali imti atrodyti banalus. Dažniausiai betonas, rūdys ir kitos panašios medžiagos mums gražios, nes jos nemaskuoja savo esmės, jos nėra padengtos tinko, dažų ar plastiko sluoksniu, todėl neapsimetinėja. Čia kaip išdažytas veidas slepia netobulumus, nors jie ir kuria charakterį. Tai siejasi ir su vietos (vernacular) architektūra. Kaime vinys, spynos ir kitokie metaliniai namo elementai būna surūdiję (o ir senuose miestietiškuose namuose yra tokių elementų), ir niekas nelaiko jų sugedusiais ar pažeistais. Jie tokie, nes kitokie negali būti. Nebent imi priešintis gamtai, aplinkos poveikiui, bet gal kartais pakanka jai leisti daryti savo ir taip kurti grožį.“ Tačiau esu girdėjusi ir kitokių požiūrių, kai seno medinio namo apkalimas plastikinėmis lentelėmis reiškia priežiūrą ir grožį, o nepridengti seni mediniai raižiniai – nesugebėjimą „susitvarkyti“.

Taip pat ir senų pastatų ar ištisų kvartalų Vilniuje atžvilgiu esama kritinės masės vertintojų, kuriems „nauja ir tvarkinga“ arba nauji daugiabučiai vietoje senų pastatų ar gamyklų yra gražiau ir vertingiau negu autentiškas surūdijusių vinių grožis, kuris, pasak kito architekto – Justino Dudėno, reiškia ne tik estetines, bet ir etines vertybes: medžiaga, kuri „nemeluoja“, nes neimituoja kitos medžiagos, kaip kad po tinko sluoksniu paslėpus plytas imituojamas betonas.

Suvokimą veikia tai, kiek kūrėjų ir suvokėjų kodai susisieja, ar veikiama tame pačiame kultūriniame lauke. Suvokimui gali reikėti tam tikro kultūrinio kapitalo, paprasčiau tariant – specifinių žinių. Kai kurie kodai kultūroje plačiai priimti ir nepaisant asmeninės vertės priskyrimo suvokiami panašiai. Pvz., matyt, daugeliui aišku, kad nereikėtų griauti Gedimino pilies ar gotikinės Šv. Onos bažnyčios Vilniuje, bet ne visiems aišku, kodėl architektai bandė išsaugoti Giraitės policijos pastatą, kodėl kam nors gali patikti Sporto rūmai ar apskritai modernizmas architektūroje. Idėjoms, užfiksuotoms tam tikruose pastatuose, suprasti reikia žinių apie tai, koks buvo visuomenės įvaizdis, kaip pasirinkta tam tikra estetika ir kas jai būdinga, kokių esama konstrukcijos ypatumų. Suvokėjai gali ir opoziciškai perskaityti, iškoduoti mums siūlomus pasakojimus. Pvz., stiklinius biurų pastatų fasadus skaityti ne kaip sėkmę ir pažangą, bet kaip komercionalizaciją arba tapatumo praradimą.

Esama skirtingų galimų perskaitymų. Galimi perskaitymai apimtų autoriaus pastabas sau, autoriaus kalbėjimąsi su kolegomis, „žinovų“ perskaitymą ir kiekvieno perskaitymą pagal savus prasmės horizontus. Pvz., dėl Kelių policijos pastato Giraitės gatvėje atsiskleidžia perskaitymų susikirtimai ir skirtingų prasmių susidūrimai, nelygu, į kokį prasmių tinklelį pastatas patenka (estetinį, ekonominį, istorinį, asmeninį, esamos materialios būklės ar planuose išreikštų idėjų?). Pastatą kitiems garsiai skaito architektai, bet klausytojai nebūtinai priima pasakojimą. Žinovų grupelės perskaitomas, pastatas gali būti bendrai neskaitomas. Neturint reikiamo kultūrinio kapitalo tai tampa skaitymu nesuprantama užsienio kalba.

Tai, ką aptariau iki šiol, susiję su galimybe sąmoningai perteikti prasmę. Tačiau komunikacinis arba (ne)susipratimo procesas vyksta ir be autoriaus įsikišimo – istoriniame kontekste. Kintantis kontekstas architektūros ar bet kurio kito artefakto, tarkime, nuotraukos, pradinę prasmę gali pakeisti, daryti nebeprieinamą ar prieinamą tik istorikams ar dalyko žinovams, reikalaujančią specifinių žinių. Pats istorinis kontekstas tampa kultūriniu kodu. Pvz., viena tokių dimensijų – istorinio konteksto skaitymas ir savęs pozicionavimas jo atžvilgiu: „Šis pastatas yra sovietinis ir todėl jis man (ne)patinka.“ Asmeninės patirties reikšmės: „Šie pastatai sudaro mano vaikystės foną, todėl man jie prasmingi.“ Nespecialistai pastatus dažnai vertina pagal jų esamą materialią būklę. Pastato reikšmės gali kisti, ne tik kai kinta socialinis kontekstas, bet ir kintant pastato materialiai būklei. Kintančio materialumo reikšmę svarbu suprasti, kai vyksta nesusikalbėjimas tarp skirtingų socialinių grupių, kai vienos mąsto (kalba) apie pastatą kaip jo projektą, o kitos – kaip apie jo konkrečią materialią raišką ir būseną konkrečiu laiku.

Pastato reikšmė socialiniame kontekste gali būti keičiama (perrašoma) keičiant pastato materialumą ir keičiant pasakojimus apie pastatą. Tai, kas perteikiama per pastatą kaip ideologinės paskirties apibrėžimas, yra pakeičiama – pastatas tampa formų, kurių prasmė yra taki, visuma, atvira naujiems kontekstams. Tačiau prasmė, sietina su formų simboliniu suvokimu, gali išlikti. Pvz., Nacionalinė dailės galerija (buvęs Revoliucijos muziejus) pakeitė savo paskirtį, tačiau pastato formos, papildytos balta fasado spalva ir stiklu, perteikia modernizmo konotacijas.

Nacionalinė dailės galerija. „Open House Vilnius“ nuotr.

Nacionalinė dailės galerija. „Open House Vilnius“ nuotr.

Architektūra ir prasmė: pasakojimai ir pasikalbėjimai

Trečioji prasmės lokacija – tai prasmės priskyrimas sąveikoje, prie kurios skiriu ir prasmės kūrimą per pasakojimus. Prasmės apibrėžiamos ir keičiamos individų, grupių tarpusavio sąveikoje bei viešuosiuose diskursuose. Ekspertų nuomonė, naujienų portalų pranešimai – diskursas, kuriamas apie pastatus, konstruoja pastato vertę. Šiuose diskursuose, jais ir per juos vyksta kova dėl prasmės apibrėžimo. Pvz., siekiant suteikti socialinę vertę modernistiniams pastatams, apie juos pasakojama, architektų vedamose ekskursijose. Taip per istorijas kuriasi/kuriama šių pastatų socialiai pripažįstama vertė.

Tokie diskursai gali būti įvairūs: kultūriniai, paveldo, atminties, ekonominiai, estetiniai, socialiniai; jie patys gali steigti bendruomenes. Pvz., architektai susimobilizavo Kelių policijos pastato išsaugojimui per pastato kaip „postmodernizmo grynuolio“ diskursą. Architektai, kalbėdami apie Kelių policijos pastato Giraitės gatvėje konstrukcinius sprendimus ir formos bruožus, kuria diskursą apie pastatą, pasakodami, kuo jis vertingas, kuo jis jiems svarbus, gražus, unikalus. Šis diskursas susiduria su kitais pasakojimais apie pastatą, kaip sovietinį, nusidėvėjusį, nefunkcionalų, trukdantį investicijoms.

Architektūros sociologas Paulas Jonesas nagrinėjantis architektūros ir kolektyvinio tapatumo sąsajas, kelia klausimus, kaip socialiai kuriamos architektūros supratimo sąlygos ir kiek architektūroje perteikiami konceptualūs pranešimai yra auditorijos tiesiogiai suprantami. Pastatai greta kitų kodifikacijų, kaip vėliavos, menas, himnai, pasak Joneso, suteikia apčiuopiamą formą nacionalinėms vertybėms. Tai ypatingai reikšminga ikoniškų, viešosios paskirties pastatų atžvilgiu. Tačiau kaip sukuriami ryšiai tarp pastatų architektūrinės raiškos ir kolektyvinių tapatumų? Paulo Joneso požiūriu, estetiniai pastato sprendimai savaime neperteikia dažnai labai kompleksiškų pranešimų. Jų suvokimą veikiau formuoja pats architektas, pasakodamas apie pastatą, jį paaiškindamas. Joneso požiūriu, be architektų diskursų, kuriais pastatai mums „išverčiami“, dauguma žmonių negalėtų susieti itin simbolinių ir naratyvinių architektūros formų su tiek pat abstrakčiomis socialinėmis prasmėmis.

Kaip susitarti dėl architektūros „verčių ir vertybių“?

Daugiabutis Plungėje. Autorės nuotr.

Daugiabutis Plungėje. Autorės nuotr.

Taigi architektūros prasmės lakios ir socialiai konstruojamos. Ne veltui amžius sujungianti akmens medija yra vėsi, t. y. reikalaujanti aktyvaus dalyvavimo ir įsitraukimo. Bet jei suprantame kaip mums pasakoja, suprantame, nuo ko priklauso mūsų pačių supratimas ir kaip susipina skirtingų interesų grupių pasakojimai apie architektūrą, galbūt priartėjame prie didesnės galimybės susikalbėti. Ar bent jau tampame kritiškesni.

Pabaigoje, be aptartų socialinių architektūros supratimo dimensijų, poetiniu – meniniu lygmeniu galima įtraukti ir pastato kūrėjo vidinį dialogą – kalbėjimąsi su savimi: architekto, kaip kūrėjo, meninę raišką formų, tūrių, medžiagų pasirinkimo atžvilgiu, tiek, kiek architektas, kaip kūrėjas, gali atlikti tokius pasirinkimus. Šis dialogas su savimi per kūrinį nebūtinai yra skaitomas ir tikėtina, jog nėra skaitomas ar suprantamas žmonių, kuriems realizuota architektūra tampa kasdienybės dalimi, ne šiaip fonu, bet vieta, indu, jų gyvenimo materialiu pagrindu. Tokį autoriaus kalbėjimąsi su savimi vadinu poetiniu dėl formų, linijų ir erdvinių sprendimų ritmikos, sukuriančios atvirumą asociacijoms. Walteris Benjaminas esė apie vertimą rašo, jog poezijos kūrinys nėra skirtas skaitytojui. Eilėraštis nėra dantų krapštukų instrukcija. Poetinis architektūros suvokimo lygmuo gali atsiskirti nuo funkcionalumo identifikavimo. Eilėraštis nesiūlo jo suvokimo instrukcijos. Į jį, vadovaujantis Johnu Keatsu, pasineri kaip į ežerą, jam reikia visomis juslėmis grįsto suvokimo. Panašiai galima pasakyti, kad architektūra, kaip potyriui atvira struktūra, nekuriama, kad būtų tiesiogiai perskaityta. Prasmės įkodavimas ir iškodavimas architektūros atžvilgiu nėra vieno konkretaus pranešimo užrašymas ir atitinkamai tiesioginis perskaitymas ar supratimas. Tai objekto kūrimas siejant su geometriniais, erdvės konfigūracijos, pastatų tipologijos, medžiagų simbolikos ir juslinės patirties, erdvinės raiškos ritmikos, tūrių, socialinės praktikos, tapatumo, vaidmenų kodais (pasirinkimais). Ir atitinkamai – suvokimas remiantis bendrais kultūriniais, erdviniais, kolektyviniais istoriniais kodais, kultūriniu kapitalu, asmenine patirtimi ir atmintimi.

Tekstas buvo publikuotas http://archmuziejus.lt

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.