Blog

Architektai į pensiją neišeina

Stasys Prikockis.

Stasio Prikockio, buvusio Klaipėdos miesto vyriausiojo architekto ir Paminklų Konservavimo instituto Klaipėdos skyriaus vadovo 90-tasis gimtadienis prieš kelias dienas buvo švenčiamas kartu atidarant jubiliato rengtų architektūros projektų eskizų parodą. O savo pagarbą ir meilę tėvui pasidalydamas savo emocijomis išreiškė S. Prikockio sūnus, architektas Gintaras Prikockis.

„Paprašytas parašyti apie Tėtį jo 90-mečio jubiliejaus proga, supratau, kad ne taip lengva ir paprasta kalbėti apie žmogų, kuris jau beveik 60 metų buvo ir yra šalia, kuris turėjo daug įtakos mano pasaulėžiūros formavimuisi ir gyvenimo pasirinkimams. Supratau, kad per vieną vakarą negaliu išsamiai aprašyti nei jo gyvenimo biografijos, nei architektūrinės veiklos, todėl pasidalinsiu keletu prisiminimų, kurie, mano manymu, atskleidžia Tėčio charakterį ir jo požiūrį į gyvenimą.

Apie architektūrą. Vienas ryškiausių vaikystės prisiminimų dar iš Radviliškio laikų, apie 1965-1967 m., kai Tėtis projektavo Šeduvos Velnių malūną. Su broliu gavome storą lietuvių tautosakos knygą ir užduotį – išrinkti įdomiausias patarles. Vėliau labai didžiavomės, jas skaitydami vario plokštelėse ant medinių malūno kėdžių atkalčių.

Šeduvos malūnas tuo metu buvo įvykis ne tik mūsų šeimai. Galima sakyti, jis buvo etapinis kūrinys ir Lietuvos architektūroje, parodęs, kad senus pastatus galima ir reikia prikelti naujam gyvenimui. Šis darbas buvo labai gerai įvertintas specialistų, populiarus visuomenėje. Tėtis už jį gavo paskyrą naujam zaporožiečiui. Ir visai nesvarbu, kad į Preilos kalną įvažiuodavom tik iš trečio karto, bet tai buvo daug geriau už motociklą „Emka“.

Malūnas Tėčiui svarbus ir dabar, praėjus daugiau nei pusei amžiaus. Prieš keletą metų jis pakvietė mane kartu nuvažiuoti į Šeduvą. Pasirodo, Tėtis buvo parengęs dabartinio malūno atnaujinimo brėžinius ir kartu su rekomendacijomis juos perdavė naujajam savininkui. Matant tai, labai akivaizdžiai atsiskleidė jo gyvenimo pozicija – architektai į pensiją neišeina, ir kiekvienas kūrinys, kaip vaikas, visą gyvenimą yra svarbus.

Apie žemę ir žemdirbystę. Vieną pavasarį mama nusiuntė Tėtį į sodą parvežti svogūnų laiškų. Jis grįžo įvykdęs prašymą, bet rankose laikydamas nepražydusių narcizų lapus. Gyvendami Klaipėdoje ilgą laiką turėjome sodą, bet tai buvo mamos atgaiva. Tėtis, gimęs ir vaikystę praleidęs Klaipėdos centre, mokęsis jos Vytauto Didžiojo gimnazijoje, yra tikras miesto vaikas. Jis labai džiaugėsi, kai sodas pagaliau buvo parduotas ir, kaip suprantu, dabar niekada jo nepasiilgsta.

To negalima pasakyti apie iš tėvų paveldėtą žemės sklypą prie Pakruojo. Šią žemę mano senelis gavo iš valstybės kaip Lietuvos savanoris kūrėjas. Dabar ji yra išnuomota ūkininkams, bet Tėtis kiekvieną pavasarį ir rudenį nuvažiuoja pasižiūrėti, pavaikščioti po ją, jam be galo svarbu žinoti, kad Tėvų žemė yra gerose rankose.

Apie vaikus ir anūkus. Mama sakydavo, kad per darbus Tėtis negalėjo pakankamai laiko skirti mums, vaikams, nors man niekada taip neatrodė. Ko gero, tas dėmesys nebuvo buitinis, kasdieniškas. Iki šiol atsimenu pirmąsias dienas, kai persikraustėme gyventi į Klaipėdą. Tada mes su broliu turėjome tėčiui padėti susipažinti su miestu. Visi trys išvažinėjome Klaipėdą visais miesto maršrutais. Tada jautėmės labai svarbūs. Kai tas pat buvo pakartota su mano vaikais, prisiminiau savo patirtį ir supratau, kad taip mes visi buvome pažindinami su Klaipėda.

Kol anūkai buvo maži, vasarodavo Klaipėdoje ir senelis kartu su jais eidavo į ilgus žygius pajūriu, veždavosi į Neringą. Prieš keletą metų, jau būdamas 88-erių, Tėtis suorganizavo jau suaugusių anūkų ekskursiją po Lietuvą. Dvi dienas jie keliavo per šeimai brangias vietas – prosenelių tėviškes, savo ir mamos gimtines, vietas, kuriose teko dirbti, gyventi ar projektuoti. Grįžęs namo po šios kelionės jis buvo pilnas jėgų ir entuziazmo, nors per dvi dienas du kartus pervažiavo skersai Lietuvą ir apėjo ne vieną gyvenvietę ar kaimelį.

Apie optimizmą. Tai, ko gero, pats ryškiausias Tėčio bruožas. Net skaičiuodamas 9-tą dešimtį metų ir po mamos mirties gyvendamas vienas, jis niekada nesiskundžia nei sveikata, nei gyvenimu. Jau būdamas beveik 80-ties, pradėjo dirbti kompiuteriu ir ne tik skaityti spaudą ar rašyti laiškus. Jis savarankiškai, visai nemokėdamas anglų kalbos, išmoko dirbti „Autocad“ programa ir braižyti brėžinius.

Ir dabar, kai jau neberengia projektų konkretiems užsakovams, jam vis dar rūpi Klaipėdos  problemos. Prisimindamas savo darbo miesto vyriausiuoju architektu laikus, retkarčiais pamėgina nubraižyti, kaip atrodytų viena ar kita jo sumąstyta kurios nors Klaipėdai svarbios teritorijos regeneravimo idėja.

Šiandien Tėčio 90-tojo jubiliejaus proga labai džiaugiuosi, kad jis sveikas, kupinas teigiamos energijos, noro bendrauti ir labai linkiu, kad kuo ilgiau  neprarastų šių savo savybių ir galėtų džiaugtis bendravimu šeimos, giminių, draugų ir kolegų architektų rate.“

P. S. Į jubiliejinę S. Prikockio parodą kviečiantis LAS Klaipėdos skyrius pažymėjo ir ilgametę S. Prikockio veiklą buriant Klaipėdos architektų senjorus į susitikimus pokalbiams miesto architektūros temomis, dalyvavimą svarstant profesinės etikos klausimus, darbą architektūros ir urbanistikos ekspertų taryboje. S. Prikockio pastangos (pradėta rinkti istorinė medžiaga apie Klaipėdos architektus, dirbusius po II pasaulinio karo) ir bendradarbiavimas, inspiravo mokslinės monografijos „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990“ (autoriai T. Butkus, V. Petrulis, V. Safronovas) parengimo idėją.

Vieta ir laikas: architektą sveikiname ir parodą atidarome vasario 17 d. (penktadienį) 16:00. LAS Klaipėdos apskrities organizacijos salėje ( Bažnyčių g. 6-1).

sp_fb

Kūrybinė S. Prikockio autobiografija

Gimiau Klaipėdoje 1927 m. vasario 15 d.

LAS narys nuo – 1966 m. bilietas Nr. 223.

LAS narys – meno kūrėjas nuo 2005 m.

1952–1958 m. Darbas Šiaulių tarprajoniame Architektūros skyriuje:

Pokario rajoninių centrų  Obelių, Rokiškio, Pandėlio, Troškūnų, Ramygalos, Šeduvos, Linkuvos, ir  Pakruojo genplanų-schemų ruošimas ir užstatymo kontrolė. (su arch. A.Kuosa ir V.Nisteliu.)

1958–1970 m. Radviliškio raj. vyr. architektas.

Įkurtas skyrius ir gamybinė grupė. Proj. ,,Antaniškių“ miško – parko,

Užeigos „Užuovėja“, „Medžiotojų svetainė“, Arimaičių ežero svetainė, „Žirnelis“,

Baisogalos inst. pirtis su poilsio nameliais (nugriuvo). Baisogalos klebonija.

Paruoštas: Radviliškio miesto genplanas (su V. Bugailiškiu (MSPI).

Šeduvos m. genpl. su (P. Januliu ) Centro detalus planas su A. Ratniku (MSPI).

1970–1978 m. Klaipėdos m. vyriausiasis architektas.

Klaipėdos miesto genplanas (su  arch. J. Vaškevičiumi).

Klaipėdos senamiesčio regeneracijos projektas (su Mačioniene  ir V.N. Zubovais,

Projektų peržiūra, pastabos, derinimas. Vadovavimas skyriui.

1978–1987 m. Paminklų Konservavimo instituto Klaipėdos skyriaus vadovas.

Klaipėdos Senamiesčio pastatų ir pilies restauracijos projektai.  Bendras projektų ruošimas, aptarimas, derinimas ir restauravimo darbų priežiūra.

Palangos, Kretingos, Šilutės ir Neringos restauruojamų pastatų bendras projektų dokumentacijos paruošimas, aptarimas,derinimas ir priežiūra vygdant restauravimo darbus  su PKI architektais, istorikais, archeologais ir restauratoriais, bei statybininkais-restauratoriais.

1990–2005 m. – pensininkas (senjorų kūrybinis darbas)

Dvi kaimo bažnyčios ir Parapijos namai – Tauragės rajone (statomos). Keletas individualių namų Klaipėdoje, Palangoje ir Neringoje. 1993–2006 m.

Klaipėdos pieno kombinato genplano koregacija ir užstatymas 1987–1992 m.

AS Klaipėdos skyriuje 1999–2001 m. (paruošta paroda XX amž. pokario architektų darbai Klaipėdoje) AS Klaipėdos skyriaus valdyboje (veikla Etikos komisijoje ir su Senjorų partija).

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.