Vamzdžiai, laidai ir kitos inžinerinės sistemos – tai, kas įprastai traktuojama kaip statinio dalis, kuri nėra skirta viešumai, šiuolaikiniuose architektūriniuose sprendimuose įgavo visiškai kitą prasmę. Iš esmės apnuogintų komunikacijų estetika nėra naujas ir unikalus reiškinys, tačiau Lietuvoje, anot specialistų, šiuos principus drąsiau pradėta taikyti tik pastarąjį dešimtmetį.
Ištakos veda į Japoniją
Kai prieš trejetą metų duris atvėrė Kauno „Žalgirio“ arena, tarp lankytojų daugiau diskusijų įžiebė veikiau ne pati architektūrinė pastato išraiška, o interjero sprendimai. Viešojoje erdvėje kryžiavosi prieštaringi vertinimai – nuo susižavėjimo iki ironiškų replikų, neva statytojai pristigo pinigų vamzdžiams paslėpti.
Vienas „Žalgirio“ arenos autorių architektas Eugenijus Miliūnas pripažino, kad visuomenės reakciją prognozuoti buvo nesunku – tiesiog tuo metu toks matymas ir mąstymas daugeliui Lietuvoje dar buvo naujiena. Tarp projektuotojų sprendimų bandyta įžvelgti ir minimalizmo, ir aukštųjų technologijų apraiškų, nors pats E. Miliūnas linkęs kalbėti apie Japonijoje užgimusią architektūrinę kryptį – metabolizmą, kurio ištakos siekia 5–6 praėjusio amžiaus dešimtmetį.
Iš medicinos pasiskolintas terminas, reiškiantis apykaitą, nusako esminius šios krypties principus. „Iki tol istoriškai buvo įsivaizduojama, kad architektūra – ilgaamžė, atspindinti kuo ilgesnį laikotarpį. Japonų architektai iškristalizavo mintį, kad architektūra turi būti ne stabili ir amžina, bet priešingai – besikeičianti, gyvybinga. Ši idėja paskatino ir kitokį požiūrį į estetinius įsitikinimus. Atsirado dėmesys technologiniams dalykams, nebesibaiminama atvirų įvadų, komunikacijų. Charakteringiausias tokią idėją skleidžiantis pastatas – Pompidou centras Paryžiuje, kuriame architektai pabrėžtinai demonstruoja inžinerines komunikacijas ir architektūrinės raiškos priemonėmis akcentuoja tą nuolatinį kitimo procesą“, – kalbėjo architektas E. Miliūnas.
Įvaizdį suformavo turinys
Pašnekovas prisiminė, kad projektuojant „Žalgirio“ areną architektų komandai teko priimti nelengvą sprendimą, kuriuo keliu sukti. Tradicinė kryptis – amžinąsias vertybes deklaruojantis statinys, kuris pretenduotų tapti miesto, o gal net šalies architektūros simboliu.
„Turbūt žmonės to ir būtų norėję. Tačiau mums šis kelias neatrodė teisingas. Vis dėlto Kauno dominantė – senamiestis ir Prisikėlimo bažnyčia, nesinorėjo, kad ji būtų nuslopinta. Mums atrodė, kad arena turi įaugti į esamą miesto audinį būtent kaip metabolistinis, metafizinis, besikeičiantis statinys, turintis savo gražų vidinį, o ne išorinį gyvenimą. Be to, tai turėjo tapti simboliu, kuris ne išreiškia pats save, bet suteikia galimybę naujai pamatyti Kauną, jo išklotinę“, – aiškino vienas „Žalgirio“ arenos projektuotojų E. Miliūnas.
„Žalgirio“ arenos projektuotojai, išdrįsę atvirai demonstruoti įsivaizduoja-
mus neužbaigtumus, susitelkė į medžiagų pirmapradiškumą, natūralumą,
kuklumą ir arenoje vykstančių procesų turinį. R. Penkausko nuotr.
