Blog

Apie miestus kuriančius žmones

Evaldas Klimas
Dr. Evaldas Klimas.

Papunkčiui išnarstyti Teritorijų planavimo įstatymą ir aiškinimus išdėlioti kone 800 puslapių komentare užtruko maždaug penkerius metus, tiek, kiek kartais užsitęsia detaliojo plano derinimas. Ko stinga, kad tokių metų metus besitęsiančių epizodų pavyktų išvengti, ir kaip panašias situacijas mato JAV bei Lietuvos teismai, analizuodamas teritorijų planavimo vaidmenį šiandienos visuomenėje, atsakymų ieškojo komentaro autorius dr. Evaldas Klimas.

Kodėl Jūs ėmėtės mokslinio darbo – parengti Teritorijų planavimo įstatymo komentarą?

Prieš priimant Teritorijų planavimo įstatymą 2013 metais, pasirodė 2009-ųjų, 2010 metų koncepcijos, įstatymo pirmasis ir antrasis projektai. O galiausiai priėmus įstatymą, pasigirdo kontraversiškų nuomonių.

Teritorijų planavimo procesai buvo mano interesų sritis, tad aktyviai dalyvavau įstatymo svarstymuose Seime, bekalbant su kolegomis kilo mintis, kad reikėtų parengti Teritorijų planavimo įstatymo komentarą, kuris padėtų lengviau suprasti, kokia buvo pagrindinė naujos redakcijos įstatymo idėja, kodėl buvo reikalinga reforma, kokiais principais remiasi įstatymas.

Aš pats vedu mokymus advokatams, architektams, valstybės tarnautojams, teisėjams. Juose bandžiau skleisti žinutę, kas buvo norima pasakyti naujuoju įstatymu, bet vis tiek išgirsdavau nuogąstavimų, kad reikia komentaro.

Disertacijas apsigynę mokslininkai turi galimybę išvykti podaktarinių studijų (ang. „postdoc“). Praėjusiais metais gavau „Fulbraito“ stipendiją pusmečio stažuotei JAV. Kadangi Lietuvos teritorijų planavimo praktika man buvo žinoma iš diskusijų su įstatymo koncepcijos autoriumi Vilniaus vyriausiuoju architektu Mindaugu Pakalniu, Aplinkos ministerijos specialistais, dalyvavimo konferencijoje ir seminaruose, surinkti daugiau informacijos apie doktriną pasirinkau JAV.

Evaldo Klimo nuotr.

Kuo paremtas Teritorijų planavimo įstatymo komentaras?

Pats komentaras būdingesnis senosios teisinės tradicijos valstybėms. Komentare jo autorius nepublikuoja savo idėjų ir pamąstymų. Komentaras objektyvesnis, remiasi teismų praktika, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos išaiškinimais bei teritorijų planavimo doktrina. Pastarajai Lietuvoje skirta mažai dėmesio, todėl man pasisekė, kad pavyko išvažiuoti į Vašingtono universitetą Sietlo mieste, kuriame veikia viena iš nedaugelio pasaulyje pripažintų Urbanistikos mokyklų, aktyviai kuriančių praktinius modelius darniai plėtrai užtikrinti.

Dauguma universiteto profesorių yra baigę mokslus Olandijoje, Vokietijoje, klasikinio planavimo mokyklose. Vėliau įgytą praktiką jie sėkmingai pritaikė gimtajame mieste, taip stengdamiesi išvengti milžiniškų klaidų, kurios yra padarytos kitose, o ypač vadinamosiose pietinėse valstijose. Pavyzdžiui, Alabamos valstija – atspindys to, kas Lietuvoje vyko pastaruosius kelis dešimtmečius – vadinamasis miestų išskydimas (ang. sprawl), veikiantis gamtinę aplinką ir žmonių socialinius santykius.

Rengdamas doktriną, rėmiausi naujojo urbanizmo judėjimo idėjomis, kurias taikant galima sukurti puikias sąlygas žmonėms, nenorintiems palikti savo gyvenamosios aplinkos. Didelį dėmesį skyriau JAV šiuo metu įgyvendinamoms naujausioms urbanistinėms koncepcijoms, o ypač naujojo urbanizmo judėjimui (ang. „New urbanism movement“) ir teismų sprendimų pagrindiniams išaiškinimams.

Ar JAV teritorijų planavimo praktika atspindi Lietuvoje susidariusią situaciją? Teritorijų planavimas, sykiu teismų sprendimai, Lietuvoje neretai sulaukia daug kritikos.

Būtent dėl to komentare norėjau pateikti įvairių pavyzdžių. JAV – demokratinė valstybė, nuėjusi ilgą kelią, o JAV Aukščiausiojo Teismo, atitinkančio Lietuvos Konstitucinį Teismą, sprendimai turėjo labai didelę įtaką teritorijų planavimui. Galiausiai, mes kai kuriais atvejais diskutuojame apie tas problemas, kurios JAV jau seniai išspręstos.

Vienas pavyzdžių galėtų būti Teritorijų planavimo įstatymo 50 straipsnyje numatyta kompensacija už teritorijų planavimo dokumentų sprendinių keitimą ir kitose normose minimą paimtą turtą valstybės reikmėms. Pateikiau JAV Konektikuto valstijos pavyzdį. Čia municipalitetas ketino įgyvendinti didelio masto projektą, tam turėjo paimti valstybės reikmėms dalies gyventojų sklypus ir namus. Viena moteris, kuri tame name buvo gimusi, ištekėjo, užaugino savo vaikus, prašė palikti jai jos namą bent iki mirties. JAV Aukščiausiasis Teismas ilgai diskutavo, bet visgi priėmė sprendimą, kad visuomenės viešasis interesas yra svarbiau, būtina revitalizuoti analizuotą teritoriją, kas turėjo padėti atgaivinti ir viso miesto ekonomiką. Juolab kad investuotojas pažadėjo įkurti naują tyrimų centrą ir sukurti net 30 tūkst. darbo vietų mainais už sutvarkytą teritoriją.

Teismas JAV rėmėsi Vašingtono pavyzdžiu, kur buvo vykdoma didelio masto revitalizacijos programa, ir ištisi kvartalai buvo perimami valstybės žinion. Valstija perimto turto dalį perleisdavo privačiam sektoriui, kad šis jį išvystytų.

Jei yra apleistas miesto kvartalas, kuriame renkasi asocialūs asmenys, jį būtina prikelti, nes reikia gyventi mieste, nebereikia plėstis į išorę. Būtina planuoti jau urbanizuotų teritorijų (ang. „brown field“) investicijas, nebeiti į žaliuosius plotus ir juos „okupuoti“. Jeigu JAV, kur taip gerbiama nuosavybės teisė, galimi tokie teismų sprendimai, ir Lietuvoje jie galėtų būti galimi. Ir tai neprieštarautų tokiems demokratijos principams kaip nuosavybės neliečiamumas.

Sietlo miestas, kuriame gyvenau, mane sužavėjo tvarkomais dviračių takais, viešosiomis erdvėmis.Dr. Evaldas Klimas

Ar nebuvo minčių analizuoti Europos šalių praktikos?

Rengiant Teritorijų planavimo įstatymo koncepciją buvo analizuojama Vokietijos, Danijos, Švedijos, Suomijos praktika. Svarsčiau nuvažiuoti į Olandiją, nes ši valstybė, ko gero, diktuoja teritorijų planavimo, architektūros ir urbanistikos madas. Be to, olandai kartu su danais pasaulyje žinomi ir dėl dviračių infrastruktūros plėtros.

Vašingtono universiteto (JAV) Urbanistikos mokykla pritraukia geriausių specialistų iš viso pasaulio, ten sutikau daug architektų ir profesorių iš kitų šalių, su kuriais dalijausi patirtimi.

JAV labai gerai atsiskleidžia kontrastai. Pavyzdžiui, Sietlo miestas, kuriame gyvenau, mane sužavėjo tvarkomais dviračių takais, viešosiomis erdvėmis. Sietlas, palyginti su tuo, kas jame buvo statoma prieš 20 metų, labai pasikeitė. Per dieną į jį gyventi atvažiuoja apie 2000 žmonių ne tik iš JAV, bet ir iš užsienio šalių. Ten galėtų vykti dideli socialiniai konfliktai, bet to išvengiama.

Architektūra, tinkamai parinkti urbanistiniai sprendimai yra itin svarbūs, siekiant užtikrinti atskirų socialinių grupių integraciją. Taip, net ir Sietle, mieste, kuris yra demokratų bastionas, jaučiasi dalies baltųjų gyventojų siekis išlaikyti socialinę atskirtį ir savo viršenybę, egzistuoja prestižiniai baltųjų kvartalai, bet valstijos ir vietos valdžia deda didžiules pastangas tam, kad būtų užtikrinta kuo didesnė įvairių socialinių grupių tarpusavio integracija.

Kalbant apie Vakarų Europą, aš pats savo daktaro disertaciją pusmetį rengiau Belgijoje, Gento universitete. Ta proga teko aplankyti Hagoje veikiantį puikų Urbanistikos ir statybos institutą, kuriame praleidau savaitę, aplankyti kitas to regiono mokyklas, įskaitant Amsterdamo universitetą. Ne vienas lietuvių urbanistas ir architektas jau yra baigęs mokslus Olandijoje, Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, kitose Vakarų Europos aukštosiose mokyklose. Europa diktuoja tam tikras madas, tačiau JAV galima geriau pamatyti tuos didžiulius kontrastus ir tai, kaip amerikiečiai bando taisyti padarytą žalą. Pas mus per 27 metus – nuo 1990-ųjų – padaryta didelė žala. Mūsų didmiesčiai išskydę, socialinė atskirtis didėja, trūksta įsiklausymo į vietos bendruomenių poreikius. Todėl problemos tik didėja. Tai iš dalies yra ir pačių savivaldybių kaltė, nes priplanuota ir toliau planuojama urbanizuoti naujas vietas, o apie miestų prikėlimą, integralumą kalbama mažai.

Kokie uždaviniai keliami teritorijų planavimui?

Pats įstatymas teritorijų planavimo procesui kelia daugybę uždavinių. Tačiau kiekviena savivaldybė turėtų išskirti jai svarbiausius uždavinius. Ir čia iškyla didžiulė miestų vyriausiųjų architektų atsakomybė kurti miestą, kuriame gera gyventi visiems. Pavyzdžiui, Vilnius – puikus miestas, nes iškelti paskutiniai uždaviniai paremti naujojo urbanizmo idėjomis net ir be atnaujinto miesto bendrojo plano: tiesti naujus ir atnaujinti senus dviračių takus, modernizuoti viešąjį transportą tam, kad būtų mažinamas automobilinės ekonomikos spaudimas.

Komentare taip pat atskleidžiama pasenusio Lietuvos teritorijos bendrojo plano, kuris visiškai neatspindi šių dienų realijų, problematika. Planas buvo priimtas ir patvirtintas iki Lietuvai įstojant į ES, o nuo to laiko smarkiai pasikeitė ekonominė ir socialinė politika.

Daug kalbama apie regioninę raidą, bet reikia suprasti, kad mes globalaus pasaulio kontekste esame maža valstybė. Daugelis šiuolaikinį pasaulį jau supranta ne kaip valstybių pasaulį, bet kaip miestų pasaulį. Jei mes, būdami nedidelė valstybė, nesugebėsime sukurti vieno, dviejų ar trijų miestų, kuriuose žmonėms būtų gera gyventi, prarasime dar daug žmonių.

Regionai labai svarbu, tačiau lėšos, investuojamos į regionų infrastruktūrą, kuomet gyventojų skaičius juose pasmerktas mažėti, ir tai vyksta visame pasaulyje, yra tiesiog savanoriška saviplaka. Juk mažėjančiam žmonių skaičiui teks išlaikyti augančią infrastruktūrą. Ir tai netrukus taps dar vienu iš veiksnių, reikalaujančių kelti mokesčius, apie ką politikai nutyli, nes svarbiausia panaudoti lėšas ir investuoti į tas vietas, kur žmonių skaičius mažėja, o ne ten, kur jis stabilus, ir gyventojams iš tiesų reikia investicijų į infrastruktūrą.

Pagaliau, pastaraisiais metais, Vilniuje ir Kaune investuojama į infrastruktūros, kuri buvo apleista, atnaujinimą. Norėtųsi, kad tai būtų daroma dar protingiau, labiau remiantis naujojo urbanizmo idėjomis: užtikrinti mažesnį automobilių srautą, skatinti naudojimąsi viešuoju transportu, užtikrinti pagrindinių objektų pasiekiamumą pėsčiomis ir t. t.

Vilniaus miesto bendrasis planas iki 2015 m. buvo labai geras, nes jis neišskyrė vieno centro. Mes turime dešinįjį Neries krantą, bet didelis dėmesys skiriamas ir gyvenamųjų rajonų centrams. Jie vystomi lėčiau, bet po naujojo bendrojo plano koncepcijos pristatymo aiškėja, kad jiems bus skiriama dar daugiau dėmesio. Smagu, kad pagaliau ir mūsų visų sąmonėje įsigali pritarimas multifunkcijai ir paskirčių maišymui. Labai tikiuosi, kad nauji objektai miesto lokaliuose centruose užtikrins visų gyventojų poreikius ir bėgant laikui nebereikės laužyti galvos, kur gyvenamajame rajone rasti skverą ar parką su sutvarkyta infrastruktūra, kuris turi būti pasiekiamas per 15 minučių.

Ar galima teigti, kad šiandien teritorijų planavimas yra paremtas diskusijomis: investuotojų ir gyventojų, architektų ir miestiečių, gyventojų grupių?

Būtina ieškoti įvairioms grupėms konstruktyvaus dialogo. Teritorijų planavimas tam ir yra skirtas. Tik vystytojai turi suprasti, kad jiems privalu susitikti su žmonėmis, kalbėtis, įsiklausyti ir išgirsti juos.

M. Pakalnis yra minėjęs buvusios „Skaiteks“ gamyklos detaliojo plano rengimą kaip vieną sėk mingesnių planavimo procesų. Šios teritorijos detalusis planas buvo rengiamas 5 ar daugiau metų, nes reikėjo daug kalbėtis, įsiklausyti. Taip, tokio dokumento parengimas užtruko, tačiau rezultatas – puikus. Šio dokumento, po jo patvirtinimo, niekas neginčijo, nekyla protesto akcijų pradėjus statybas.

Naujos redakcijos teritorijų planavimo įstatymas leido detalųjį planavimą patraukti į šoną, jei yra aiški aplinkinė situacija. Kai kurie piktnaudžiavo, nerengė detaliųjų planų, vengė net deramai išviešinti projektinius pasiūlymus. Todėl dabar matome situacijas, kuomet nueinama iki absurdo: 1994–1996 metų suplanavimo schemos pagal Vyriausybės nutarimą galėjo būti įrašytos į detaliųjų planų registrą. Dalyje savivaldybių tokios schemos dabar traktuojamos kaip rimčiausi detalieji planai, nors juose nėra jokių reglamentų. Ir savivaldybės verčia žmones, nors situacija ir aiški, pasirengti to detaliojo plano korektūrą, nors viską būtų galima išspręsti per projektinių pasiūlymų viešinimą ir reglamentų paėmimą iš bendrojo plano. Taip yra paminama viena pagrindinių 2014 metais įvykdytos teritorijų planavimo reformos idėjų – leisti žmonėms lengvai pasistatyti namą, jei tai urbanizuota teritorija, ir situacija yra aiški. Gal tokių ar panašių praktikų ir pavyks išvengti pasirodžius komentarui. Telieka palaukti.

Komentare yra aiškiai išdėstyti tie pagrindiniai reformos principai, pateikiama nuosekli teismų praktika, pagrindiniai teismų sprendimai ir jų motyvai, su kuriais susipažinusios suinteresuotos grupės galės lengviau įvertinti konkrečios įstatymo normos turinį.

Kam yra skirtas Jūsų parengtas mokslinis leidinys?

Visų pirma jis skirtas su teritorijų planavimu susijusias disciplinas studijuojantiems studentams, urbanistams, architektams, teritorijų planavimo dokumentų rengėjams, teisininkams ir teisėjams.

Lietuvoje apibendrinto leidinio, skirto teritorijų planavimui, kol kas nėra. Komentarą paprasčiau naudoti, nes galima atsiversti konkretų straipsnį, atitinkantį iškilusią problemą.

Rekomenduoju perskaityti pratarmę, kuri ilgoka, bet joje sudėjau pagrindinius principus, kuriais vėliau remiamasi komentuojant konkrečias normas.

Apie autorių

Dr. Evaldas Klimas buvo Lietuvoje pirmasis ir iki šiol yra vienintelis teisės mokslų daktaras, apgynęs disertaciją Vilniaus universiteto Teisės fakultete statybos teisės srityje. Taip pat E. Klimas yra advokatų kontoros „Valiūnas ir partneriai Ellex“ asocijuotasis partneris, advokatas, atsakingas už nekilnojamojo turto vys-tymo praktikos pogrupį. E. Klimas aktyviai dalyvauja nekilnojamojo turto plėtrą reglamentuojančių teisės aktų rengimo procesuose, yra darbo grupių narys. Taip pat veda įvairius mokymus, seminarus ir konferencijas teritorijų planavimo, žemės, statybos teisės temomis. Mokslinių inte-resų ir atliekamų tyrimų sritis – statybos proceso norminis reglamentavimas, FI-DIC modelinės sutartys, viešojo intereso apsauga, teritorijų planavimo procesas.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 5.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.