Blog

Analizuojant pobranduolinio miesto erdvę

Visaginas

Septynių žingsnių miesto studijos kaip humanitarinis taikomasis mokslas

Šiame straipsnyje apie Visaginą į tarpdalykines miesto studijas norėčiau pažvelgti kaip į humanitarinių taikomųjų mokslų studijas. Šią specifinę kultūrinės analizės sampratą sudaro dvigubas didaktinis lygmuo: viena vertus, į žiniakūrą šiuo atveju žiūrima ne kaip į baigtinį miesto studijų rezultatą, bet kaip į procesą, kuriame dalyvauja dėstytojai ir studentai. Kaip vėliau parodysiu, tai turi tam tikrų padarinių tiek tyrimo projektui, tiek padėties empiriniame lauke apmąstymams. Apibūdindamas keletą prototipinio projekto taikomųjų humanitarinių mokslų srityje etapų, aptarsiu ir empirinius pagrindus bei metodologinius sunkumus, su kuriais susidūrėme keliose akademinėse kūrybinėse dirbtuvėse ir tarptautinėje Urbanistikos šaltinių (ang. „Sources or Urbanism“) vasaros mokykloje, kurios užsiėmimai buvo surengti 2015 m. vasarą. [1]

Visagino miestas, anksčiau vadintas Sniečkumi, buvo įkurtas 1975 m. Sovietų planuotojai suprojektavo jį kaip satelitinį Ignalinos atominės jėgainės miestą. Kartu su Siarhei Liubimau, Benjaminu Cope’u ir Miodragu Kuču Visagine mes atlikome urbanistikos šaltinių tyrimą. Šie mano kolegos ir aš dirbame Vilniaus Kritinės urbanistikos laboratorijoje, Europos humanitarinio universiteto (emigracijoje veikiančio baltarusių universiteto) bendrųjų tyrimų padalinyje. [2] Savo tyrimų veiklą nusprendėme perkelti iš Vilniaus į Visaginą, nes jo geografinė padėtis – prie Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos sienos – ir kasdieniame gyvenime plačiai vartojama rusų kalba puikiausiai tiko mūsų rusakalbiam universitetui. [3]

1. Miestas ir mes: miesto studijų politinis matmuo

Miestą galima pradėti nagrinėti tiesiog pateikiant klausimus pačios miesto erdvės empiriniame lygmenyje. Arba daryti tai kitaip: pradėti tyrinėti miesto erdves ir formuluoti klausimus pirmuoju aptarimo etapu. Nors apie tai, kas turėtų būti daroma pirmiausia, buvo išsakyta įvairių teorinių požiūrių, mūsų praktikoje dažniausiai taikomas šių abejų prieigų derinys. Taigi, pradinėje stadijoje svarbiausias atrodo grupės gebėjimas suformuluoti kiek įmanoma atviresnius klausimus ir apmąstyti / aptarti politinį kontekstą, iš kurio jie kyla.

Kritinės urbanistikos laboratorijoje jau ilgą laiką buvo domimasi ir vyko diskusijos apie valstybingumą ir kintančius galios subjektus miestuose. Į Visaginą ėmėme žiūrėti kaip į viešą infrastruktūrą, svarbią ne tik pramoninės jėgainės eksploatacijai tiesiogiai, bet ir kaip į priemonę visuomenės saugumui ir gerovei užtikrinti, sovietinio centro suteiktą periferijai. Klausdamas, kaip šis santykis keitėsi ir vis dar keičiasi laikotarpiu po 1990 metų, tikrai daug sužinojau apie įvairių valdymo formų pokyčius Visagine. Valstybės valdymas keitėsi iš imperinio į tautinės valstybės modelį, sukuriant savivaldybę, kuri turi priimti sprendimus visų Visagino piliečių vardu. Žvelgdami į šią transformaciją giliau, mes domėjomės, kaip ateitis suvokiama po antrojo branduolinio bloko uždarymo, kaip to reikalavo Lietuvos įsipareigojimai stojant į Europos Sąjungą. [4]

2. Teorinis pasirengimas: sąsajos su akademiniais diskursais

Parengiamajame etape mes susitarėme liautis nuo tam tikro laiko Lietuvos viešąsias erdves vadinti „posocialistinėmis“. Nors gana akivaizdu, kad ši sąvoka negali būti vartojama be pabaigos, nelabai aišku, nuo kada tokios posovietinės Visagino erdvės nebeturėtų būti taip vertinamos. Vilniuje, akademinėje aplinkoje, mes specialiai susitikome Miesto studijų grupėje (ang. „Urban Studies Circle“), norėdami aptarti šią dilemą sudarančias teorines prielaidas. [5]

Antra, mūsų tyrimui aktuali problema yra mėginimas suprasti / įvertinti Visaginą kaip tam tikrą prototipinę vietą, kuriai būdingi globalūs izoliacijos požymiai. Taigi, Vilniuje vykusiame Miesto studijų grupės susitikime aptarėme, kaip po 2008 m. krizės Europoje reiškiasi įvairios pilietinės, ekonominės, politinės ir socialinės izoliacijos formos. Tai itin įdomu Visagino atveju, nes daugumai jo gyventojų, kurių šeimos sovietiniais metais į šį miestą atvyko iš Rusijos bei Ukrainos, buvo suteikta Lietuvos pilietybė. Tapę Lietuvos piliečiais, jie oficialiai tapo šios šalies visuomenės nariais. Tačiau dauguma jų vis dėlto jaučiasi izoliuoti dėl socioekonominių pokyčių, kuriuos dar labiau sustiprino Ignalinos atominės elektrinės uždarymas. Atlikdami pirmąjį tyrimą, mes papildomai nurodėme, kad vietiniai jaučiasi svetimi lietuviškai savivaldybei, kuri iš tiesų yra įsikūrusi už Visagino žiedinio centro ribų. Taigi klausimas, kaip organizuojamas politinis atstovavimas savivaldybės lygmeniu, tampa nepaprastai aktualus, norit iki galo suprasti Visaginą.

Trečioji teorinė problema kilo iš mano ankstesnio darbo apie tam tikrų socialinių grupių reiškiamo etniškumo sąsajas su miesto erdvių transformacijomis daugiatautėse visuomenėse. Vėlyvojo sovietmečio modernistiniame mieste nebuvo beveik jokio tiesioginio ryšio tarp etniškumo raiškos ir miesto erdvių, išskyrus simbolinį etninio folklorinio dekoro panaudojimą, bet [šiuo metu] galime pastebėti pastangas viešai administruoti galimas etniškumo apraiškas, t. y. naudojant skirtingas kalbas, raidynus, pasitelkiant religijas. [6] Tokio miesto kaip Visaginas aplinkoje tai yra prasminga dėl tam tikros įtampos tarp jo, vienintelio rusakalbio miesto Lietuvoje, aktualumo ir įvairių jo gyventojų pasitelktų priklausymo [šiam miestui] raiškos formų.

3. Kontekstualizavimas: istorijos ir kitų socialinių kontekstų vertinimas

Kadangi esu istorikas antropologas, rengiantis šiam tyrimui man teko sukurti ryšius, kurie leistų jo dalyviams suprasti, kad į Visaginą reikėtų žiūrėti kaip į tam tikrą vietą (ar tašką) panašių miestų tinkle ir vėlyvojo modernistinio planavimo pavyzdį. Žvelgiant iš šios perspektyvos, šią vietą būtų galima vertinti kaip dalį politinių, ekonominių ir akademinių veikiančiųjų jėgų tinklo, kuriame centralizuotą sprendimų priėmimo galią turėjo Vidutinio dydžio pramonės įmonių ministerija Maskvoje.

Dar vienas istorinis kontekstas yra Sovietų modernizmo architektūros mokykla. Nors šiandien daugelis Visagino gyventojų savo miesto erdvę suvokia kaip turinčią daugybę trūkumų, joje galima pastebėti tam tikrų vėlyvojo sovietinio laikotarpio tobulo miesto bruožų, ypač žvelgiant iš miesto planuotojų ir architektų perspektyvos. [7]

4. Empirinis tyrimas: miestas kaip viešoji erdvė

Kai kurie Visagino tyrinėjimo būdai atrodo gana paprasti ir akivaizdūs, tačiau juos būtina susieti su jau minėtais ir dar kitais kontekstualizavimo, konceptualizavimo ir apibendrinimo etapais. Tikras [empirinis] miesto erdvės tyrinėjimas ir įvairūs būdai, kaip ją apibūdina patys gyventojai kasdieniame gyvenime, šiame etape turėtų tapti svarbiausi miesto tyrime.

Šiais mobiliųjų įrenginių, automobilių ir skraidyklių klestėjimo laikais, mes savo laboratorijoje propaguojame gana senovišką tyrinėjimo būdą – vaikščiodami pėsčiomis. Vaikštinėti neskubant lyg kokiam bastūnui, kaip tai Paryžiuje ir Maskvoje darė XX a. mąstytojas Walteris Benjaminas, yra tik vienas šio „metodo“ aspektų. Tiesą sakant, tyrinėti miestą galima ir spontaniškai apsipirkinėjant vietiniame turguje. Kaip mums nutiko Visagine, pastebėję, kad turgus veikia itin retai, galite nuspręsti apsilankyti pagrindiniame prekybos centre, nes būtent čia rasite piceriją pavadinimu „Trečiasis blokas“. Pakelyje greičiausiai pastebėsite ypatingų modernistinės architektūros ir miško sąsajų, kurios vis dar reiškiasi kaip medžiai pačiame šaligatvio ar pėsčiųjų tako viduryje. Taip, vien keliaudami nuo turgaus, esančio šiauriniame Visagino pakraštyje, į centrą, mes sužinojome, kad sovietmečiu įrengta Sedulino pėsčiųjų gatvė vis dar yra miestelio kasdienio susisiekimo arterija, nepaisant, kad XXI a. Visagine pilna automobilių. Kita vertus, kai kurios Sedulino gatvės funkcijos atrodo pasikeitusios. Taigi, viena tyrėjų grupė ėmėsi darbo šioje pėsčiųjų gatvėje – ypatingoje miesto viešojoje erdvėje.

Net ir supratus kontekstą, suformulavus klausimus ir pamėginus apmąstyti viską, kas pamatyta, visada geriau paklausti pačių gyventojų, kaip jie įsivaizduoja mus dominančią erdvę. Ką ji jiems reiškia? Kaip jie ją vadina? Ar ji labai pasikeitė? O kaip jūsų kalbinamas žmogus mato aktualias problemas? Toks atviras bendrų klausimų uždavimo būdas puikiai tiks praeiviams, gretimos krautuvėlės savininkui, biurokratams ar policininkams, be to, jie praplės mūsų žinias apie miesto erdvės vietos konfigūraciją, bet tik su viena sąlyga – turime ne tik užduoti klausimus, bet ir klausyti, ką kalbinamas asmuo iš tiesų sako, ir kodėl.

Vaikštinėjant po Visaginą, miesto supratimui mums neregėtai aktualus pasirodė kalbos klausimas, nes paaiškėjo, kad beveik visi šiame mieste laisvai kalba ir nori kalbėti rusiškai. Tačiau po to, kai Visagino gyventojus prakalbinome, supratome, kad didžiausia kasdienė vietos gyventojų problema visai ne kalba. Taigi, mes plėtojome ir kitas, pačių gyventojų iškeltas, šio tyrinėjimo kryptis. Pasirodo, labiausiai juos jaudino apleistų pastatų Festivalio gatvėje, greta turgaus, likimas ir istorinis Ignalinos atominės elektrinės palikimas.

Tik šioje empirinėje dalyje svarbu išlaikyti tam tikrą pusiausvyrą tarp iš anksto suplanuoto vaikštinėjimo ir mažai kontroliuojamo tyrimo režimo, kai pasitelkiama tyrinėtojo intuicija ir imamos analizuoti problemos, kurios pasirodo įdomios spontaniškai, vietoje.

5. Žemėlapiavimas: Analizė, konceptualizavimas, hipotezių formulavimas

Kritinės urbanistikos laboratorijos nariai žemėlapiavimą supranta kaip kolektyvinį empirinės informacijos rinkimo ir tvarkymo procesą. Žemėlapis šioje akademinėje praktikoje yra ne tiek galutinis rezultatas, bet, veikiau, laikinas įrankis, leidžiantis tyrinėtojui pasidalyti idėjomis ir jas perduoti įgyvendinant projektą. Idėjų vizualizavimas yra svarbi tyrime dalyvaujančių ir tarsi skirtingomis „kalbomis“ kalbančių įvairių sričių specialistų susikalbėjimo priemonė. [8]

Visagino atveju suburtos grupės savo darbe taikė skirtingus žemėlapiavimo būdus, priklausomai nuo tyrimo dalyvių padėties, darbo vadovo akademinio intereso ir nagrinėjamo klausimo keliamų poreikių. [9] Nusprendėme laikytis iš anksto apsibrėžtos tam tikros krypties, kurią buvome numatę kvietime dalyvauti, tačiau ir palikti šiek tiek erdvės spontaniškiems veiksmams. Taigi, buvo suformuotos dvi grupės, skirtingais būdais tyrinėsiančios Sedulino gatvę. Viena iš jų rinko ir toliau plėtojo idėjas apie tai, kaip atgaivinti jos viešąją zoną, pvz., surengiant blusų turgų ar Visagino pobranduolinę radijo stotį, kurį vadintųsi „Radioaktyvioji“. Kitos grupės nariai apklausė vietos krautuvėlių savininkus ir pėsčiuosius, kaip jie įsivaizduoja funkcijas keliose pėsčiųjų gatvės atkarpose. Tuo tikslu jie sugalvojo didelį stalo žaidimą, kurį galėjo žaisti su Visagino gyventojais viešose vietose.

Grupė, dirbusi su apleistais pastatais, sugalvojo kitokį viešą žaidimą. Jie prašė praeivių paženklinti savo kelią per miesto centrą, atsakant į keletą klausimų. Abu žaidimai veikė kaip situacinio sociologinio tyrimo įrankiai, suvienijantys skirtingas šios simbolinės bendruomenės nuomones. Panašiau, ir ketvirtoji grupė kūrė istorinių brendų rinkinį, remdamasi gyventojų prisiminimais apie Sniečkų, dabar vadinamą Visaginu, ir Ignaliną. Užuot praeiviams pasiūlę iš anksto paruoštus dalykus, jie prašė jų sudalyvauti kuriant naujus ženklus, susijusius su branduolinės jėgainės praeitimi. Tai, kaip kiekviena grupė plėtojo savąją žemėlapiavimo interpretaciją, buvo fiksuojama vietoje ir išspausdinta nedidelėje brošiūroje rusų bei anglų kalbomis. Iš pradžių ji buvo sumanyta kaip priemonė kai kurioms mūsų tyrimo prielaidoms perteikti, darbinėms hipotezėms formuluoti ir tam tikroms idėjoms Visagino gyventojams skelbti. Leidybą vietoje organizavo Steffenas Schuhmannas, Berlyno meno mokyklos Kunsthochschule Berlin Weißensee vizualiojo dizaino profesorius. Į šią brošiūrą nebuvo žiūrima kaip į nugludintą baigtinį produktą, bet, veikiau, kaip į trumpą laiką vietiniam naudojimui skirtą dokumentą. Jį reikėjo išspausdinti prieš galutinę viešą intervenciją, kad visi dalyviai galėtų greičiau susipažinti su situacija, ir jų sugeneruotas idėjas trumpai išdėstyti dviem kalbomis, kurių viena buvo savotiška Visagino lingua franca, o kita – akademinė priemonė, leidusi visiems dalyviams susišnekėti tarpusavyje.

6. Vieša intervencija

Mums nuo pat pradžių planuojant bendradarbiavimą su interviu dalyviais ir projekto partneriais Visagino miestelio erdvėse, siekiant supažindinti plačiąją visuomenę su mūsų pastebėjimais, išvadomis ir idėjomis, kilo paprastas klausimas: Kas yra viešoji erdvė mieste, praradusiame daugelį iš savo buvusių funkcijų, mieste, kuris šiuo metu suvokiamas kaip vienas Lietuvos urbanistikos probleminių „karštųjų taškų“? Vietos, tinkamos gyventojų dalyvavimui mūsų „Mapping Visaginas“ projekte, paieškos tapo ilgesnio mokymosi proceso dalimi.

Dvi savaites Visagine praleidę tyrimo dalyviai sužinojo, kad centre esantis „Aukštaitijos“ viešbutis, viena vertus, yra visiškai privatizuotas su ekonominiais sunkumais susiduriančio investuotojo, kuris, be kita ko, pirmame pastato aukšte stengiasi teikti daugybę viešų paslaugų – ten veikia parduotuvės, turizmo agentūra, kirpykla ir galerija, besispecializuojanti šiuolaikiniame armėnų mene. Pietaudavome Kūrybos namuose, anksčiau buvusiame mokyklos pastate, kuris dabar pakeitęs funkciją – yra atsakingas už Visagino vaikų ir jaunimo veiklos organizavimą. Tai vis dar valstybės finansuojama ir visiems Visagino gyventojams skirta įstaiga, kurią mes įvardijome kaip vieną iš vietų, kur sutelkti urbanistikos šaltiniai.

Teisiškai egzistuoja gana tikslus to, kas vieša, apibrėžimas. Visagino savivaldybė taip pat užtikrina Lietuvos įstatymų vykdymą. Kadangi planavome bendrauti su Visagino gyventojais per galutinį [projekto] pristatymą Sedulino gatvės pėsčiųjų zonoje, pasirūpinome, kad šis renginys būtų įteisintas. Pati ši procedūra tapo tyrimo proceso dalimi, per kurią sužinojome, kaip sudėtinga yra oficialiai teisiškai įregistruoti žemėlapiavimo renginį. Už tai atsakinga savivaldybės darbuotoja p. Zajankovskaja mums padėjo įveikti daugybę oficialių reikalavimų. Tam, kad gautume raštišką leidimą šiam renginiui, turėjome susitikti kelis kitus [savivaldybės] tarnautojus, gauti jų anspaudus ir užpildyti įvairias formas. Galiausiai, dokumentą gavome, o vykstant jo išdavimo procesui, sužinojome, kad tai, kas atvykėliams atrodo šiek tiek apleista, iš tiesų yra smarkiai reglamentuota miesto erdvė, dėl kurios netgi varžomasi.

Visos keturios tyrimo dalyvių grupės turėjo ką pasakyti Visagino gyventojams, paaiškinti savo idėjas ir išklausyti kitą pusę. Buvome maloniai nustebinti, pamatę, kiek daug žmonių naudojasi Sedulino pėsčiųjų gatve ir kaip draugiškai jie sutiko mūsų pasiūlymą sudalyvauti nedideliame žaidime, diskutuoti tam tikru iškeltu klausimu, ar sukurti naują branduolinį ženklą. Tyrimo darbuotojų grupė, dirbusi su branduoliniu miestelio paveldu, greitai tapo populiaria paspirtukų dizaino studija Visagino vaikams. O grupė, kuri uždavinėjo klausimus apie apleistus pastatus, ėmėsi imituoti smulkųjį verslą Sedulino gatvėje ir virto karštuoju tašku vietinių diskusijoms apie ateitį. „Radioaktyviajai“ grupei pavyko surengti keliaujantį „blusų turgų“ ir daugelis gyventojų išties nustebo, kad jis gali veikti netgi priešais apleistus pastatus miesto centre.

Vykstant paskutinei gatvės intervencijai, su mumis susisiekė vienas iš miestelio tarybos narių ir paprašė susitikti su oficialiu Europos humanitarinio universiteto atstovu. Tiesą sakant, jis ketino pakviesti šį emigracijoje Lietuvoje veikiantį Baltarusijos universitetą persikelti iš Vilniaus į Visaginą. Šį pasiūlymą supratome, kaip savotišką pripažinimą, tai, kad mūsų miesto šaltinių tyrimas, pirma, buvo gerai suorganizuotas, antra, Visagino gyventojų suprastas, ir jie dabar mums aiškino, kad akademijos įsteigimas būtų viena iš miestelio plėtros ir atgaivinimo galimybių. Mes taip pat pritarėme idėjai rusakalbį universitetą perkelti į Lietuvos Rytus, netoli nuo Baltarusijos Respublikos sienos, todėl paprašėme vieno iš atstovų parašyti oficialų laišką universiteto tarybai. Tai padarė Visagino miestelio vicemeras, kuris pasiuntė oficialų padėkos laišką už mūsų atliktą darbą ir dar kartą pakvietė EHU apsvarstyti persikėlimo į Visaginą galimybes. Nors universiteto taryba oficialiai nusprendė šio pasiūlymo nepriimti, mes tai įvertinome kaip empirinę mūsų Visagino tyrimo pasekmę. Ateityje ketinu pasiūlyti tokias anekdotines situacijas traktuoti kaip empirinius duomenis, nes jie mums kai ką pasako apie akademinio tyrimo naudą tiems, į kuriuos nukreipiame savo tyrimo interesus.

7. Apibendrinimas / apmąstymas

Itin svarbu tyrimo procesą visada užbaigti apibendrinimais ir apmąstymais. Paprasčiausia užduoti tokį klausimą: „ką, be siauro projektu užsibrėžto tikslo, mes iš tiesų sužinojome iš šio miesto tyrimo?“ Kaip miesto erdvių funkcijų analizė paveikė mūsų pačių vaizduotę? Ar mūsų dalyvavimas tyrime kaip nors pakeitė sąlygas, apibrėžiančias šiuos procesus? Kaip pasikeitė mūsų pačių tiesioginis santykis su tyrimo objektu ir politinės mūsų projekto implikacijos? Kokių problemų mes nepajėgėme iki galo išspręsti projekto eigoje? [10]

Iš Visagino tyrimo aš sužinojau, kad įmanoma rusakalbius piliečius simboliškai įtraukti į Europos Sąjungą ir įveikti tariamą jų atskirtį, paremtą tik kalba, kuria jie kalba kasdieniame gyvenime. Mane taip pat nustebino dviguba rusų kalbos vartojimo prasmė: Visagine daugelio ją vartojančiųjų ji nėra suvokiama kaip kažkokia probleminė praktika, nes dauguma gyventojų turi Lietuvos pilietybę. Be to, daugeliui savivaldybės padalinių vadovauja etniniai lietuviai, kurie gyvena ne šiame mieste, bet aplinkiniame regione. Šį dvilypumą taip pat akivaizdžiai liudija faktas, kad daugelyje Visagino institucijų yra vartojama rusų kalba, nors formaliai visi dokumentai jose tvarkomi lietuviškai. Dar mums vykdant šį tyrimą, kalbos klausimą kvestionavo vietos politinė jėga, deklaravusi „Visaginas yra mūsų“, visai be jokių referencijų į kalbą, etniškumą ar pilietybę.


Autoriaus dosjė

Felixas Ackermannas yra istorikas, antropologas, baigė kultūros ir politikos studijas Viadrinos Europos universitete (Frankfurtas), taip pat Londono Ekonomikos ir Politikos mokslų universitete (London School of Economics and Political Science). Viadrinos Europos universitete (Frankfurtas) 2008 m. jis apsigynė disertaciją apie etniškumą ir miesto erdvę XX a., jam suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. Papildyta jo disertacijos versija buvo išleista 2010 m. kaip „Palimpsest Grodno“. 2008–2011 m. Ackermannas vadovavo „Geschichtswerkstatt Europa“ finansavimo programai Taikomosios istorijos institute Frankfurte.

2011–2016 m. buvo Europos humanitarinio universiteto DAAD docentas, taip pat dėstė Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Darbuodamasis Lietuvoje, jis gilinosi į žiniakūros erdvinį aspektą įvairiuose akademiniuose dalykuose, susijusiuose su miesto erdvėmis. Kartu su kitais buvo Vilniaus dailės akademijos Kritinės urbanistikos laboratorijos leidžiamą knygų serijos „Mapping Post-Socialist Urban Spaces“ (Posocialistinių miesto erdvių žemėlapiavimas) sudarytojas. 2016 m. tapo Varšuvoje įsikūrusio Vokiečių istorijos instituto (German Historical Institute) moksliniu darbuotoju ir šiuo metu tyrinėja kalėjimų istoriją Lietuvoje ir Lenkijoje Abiejų Tautų Respublikos padalijimų laikotarpiu bei rašo šia tema.


[1] Šios Vasaros mokyklos rezultatai buvo išspausdinti Mapping Central – and Eastern European Urban Spaces leidinių serijos, Felix Ackermann, Benjamin Cope ir Siarhei Liubimau (red.) antrajame tome Mapping Visaginas: Sources of Urbanity in a former Monofunctional Town, VDA leidykla, Vilnius, 2016 m.

[2] Daugiau informacijos apie Europos humanitarinį universitetą rasite: http://ehu.lt, 1.4.2017.

[3] Apie Kritinės urbanistikos laboratoriją (Laboratory of Critical Urbanism) internete žr.: http://criticalurbanism.org, 1.4.2017.

[4] Felix Ringel, Differences in Temporal Reasoning: Local Temporal Complexity and Generational Clashes in an East German Town, straipsnis FOCAAL European Journal of Global and Historical Anthropology, (66) 2013, S. 25-35.

[5] Saskia Sassen, Expulsions Brutality and Complexity in the Global Economy, Harvard 2014.

[6] Felix Ackermann straipsnis „Miestas kaip palimpsestas. Istorijos skaitymo ir rašymo vyksmas Gardine“ Vasilijaus Safronovo (ed.) knygoje Erdvių pasisavinimas Rytų Prūsijoje XX amžiuje. Acta Historica Universitatis Klaipedensis, XXIVtomas, Klaipėda 2012, p. 272–286.

[7] Marija Dremaitė, Baltic Modernism. Architecture and Housing in Soviet Lithuania. Berlin, 2017.

[8] Felix Ackermann, Benjamin Cope, Miodrag Kuč, „Five Dimensions of Mapping“, knygoje Mapping Vilnius. Transitions of post-socialist urban spaces, Vilnius 2016, p. 19–32.

[9] Žr. daugiau: „Mapping Visaginas“, https://www.uni-giessen.de/faculties/gcsc/newsboard/cfp-mapping-visaginas, 1.4.2017.

[10] Felix Ackermann, „Language, Discipline and Practice. The Chances and Limitations of Multidisciplinary Groupwork in a transnational setting“, knygoje Mapping Vilnius. Transitions of post-socialist urban spaces, Vilnius 2016, p. 275–292.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.